Liber Cordis Cincti Serpente vel LXV
sub figura אדני
KNYGA
Širdį Apsivijusios Gyvatės
Numeris ADNY
A.·.A.·.
Publikacija klasės A
I
1. Aš širdis ir štai gyvatė apsivijusi
Aplink neregimą proto esmę.
Prisikelk! O manoji gyvate!
Dabar paslėpto švento ir neišreikštojo žiedo metas atėjo!
Prisikelk! O mano gyvate visame žydėjimo puikume
Ant negyvo Ozirio lavono, plūduriuojančio sarkofage
O širdie mano motinos, mano sesers, mano paties,
Tu atiduota Nilui, Tifonui sudraskyti!
Ak man! Ir vien triumfas šėlstančios audros
Apvelka tave ir suvysto tave į formos beprotybę.
Nurimk, O siela mano!, nes kerai išsisklaidys
Kuomet skeptrai iškelti, ir eonai pasikeičia vietomis
Žvelk! Kaip džiaugies tu mano išskirtinumu,
O Gyvate, glamonėjanti mano širdies vainiką!
Žvelk! Mes viena esame ir metų audra
Sudyla, ir Vabalas apsireiškia.
O Skarabėjau! Graudi melodija tavo dūzgėjime,
Yra amžinoji ekstazė šio virpančio balso!
Aš laukiu prabudimo! Aukštybiu kvietimo
Nuo Viešpaties Adonajaus, nuo Viešpaties Adonajaus!
2. Adonajus bendravo su V.V.V.V.V. ir pasakė jam: per amžius pasaulyje bus padalinimas.
3. Kadangi spalvų daug, tačiau šviesa viena.
4. Todėl raštai tavieji-tai nuo smaragdinės gyslos, tai nuo lazurinio akmens, tai nuo turkio ar aleksandrito.
5. Kitas gi rašo topazo žodžiais bei tamsiojo ametisto, safyro žilojo bei safyro tamsiojo su atspalviu tarytum kraujo.
6. Dėl to ir nėr jums ramybės.
7. Nesitenkinkit atvaizdu.
8. Tai sakau aš, Atvaizdo Atvaizdas.
9. Nesiginčykite dėl atvaizdo, bet sakykite: Aukščiau! Aukščiau! Per mėnulį bei Saulę, ir strėlę, ir Pagrindą, bei tamsiąją žvaigždžių buveinę pakyla žmogus nuo juodosios žemės link Vainiko.
10. Kitaip nepasieksite jūs Vienalyčio Taško.
11. Nedera kurpiui taukšti apie Karališkus dalykus. O kurpiau! užlopyk mano batą kad galėčiau eiti! O Karaliau! jei aš esu tavo sūnus, tai kalbėk gi su manim apie Atstovybę pas Karalių, Brolį tavąjį!
12. Vėliau stojo nebyli tyla. Išsibaigė mūsų kalbos tam metui. Švytinti šviesa, itin ryški, jog neįmanoma atpažinti kaip šviesos.
13. Vilko iltis nėra aštresnė už plieną, vienok perskrodžia kūną žymiai gyliau.
14. Lygiai kaip šlykštūs bučiniai apnuodija kraują, taip pat ir mano žodžiai naikina žmonių sielą.
15. Aš kvėpuoju, ir dvasia mano perpildyta nesibaigiančių negalavimų.
16. Kaip rūgštis ėda plieną, kaip vėžio navikas naikina kūną iki pamatų, taip ir aš-žmogaus dvasiai.
17. Ir aš nenurimsiu iki neištirpinsiu jos visos.
18. Toks yra šviesos absorbavimas. Absorbuojantį nedaug, vadina baltu bei spindinčiu, kitas sugeriantis visa yra vadinamas juodu.
19. Todėl, O mano mylimasis esi tu juodas!
20. O, gražuoli mano! Sulyginau tave su vergu iš Nubijos, jaunuoliu melancholiškomis akimis.
21. «O niekše! šuva!»-jie rėkia prieš tave. Kadangi tu esi mano numylėtinis.
22. Laimingi šlovinantis tave, nes gi jie regi tave Mano akimis.
23. Ne balsiai jie tave šlovins, bet naktinės vigilijos metą vienas prisėlinęs ir slaptu pasisveikinimu paspaus tavąją ranką, kitas slapta uždės tau našlaičių vainiką, o trečias didžiame ryžte priglaus aistringai lūpas prie tavųjų.
24. Taip! Naktis paslėps viską, naktis paslėps viską!
25. Ilgai Manęs tu ieškojai, tu skuodei taip greitai, kad aš nepaspėjau su tavim. O, mano kvailasai numylėtini! Kokiu gi kartėliu tu vainikai savo dienas!
26. Nūnai aš esu su tavimi, Aš niekuomet nepaliksiu tavęs per amžius.
27. Nes gi Aš švelnus lankstus, apsivijęs tave, o auksine širdie!
28. Mano galvą dabina dvylika žvaigždžių, Mano kūnas baltas yra tarsi žvaigždžių pienas, nematomų žvaigždžių mėliu žaižaruojančios bedugnės.
29. Aš radau tai, kas rastas būt negali. Aš įsigijau indą Gyvojo Sidabro.
31. (Raštininkas pakelia akis ir sušunka) Amen! Tu pasakei tai, Viešpatie Dieve!
32. Ir toliau Adonai kalbėjo su V.V.V.V.V. ir tarė:
33. Patirkime gi palaimą nuo masių žmonių! Sutverkime sau iš jų perlamutrinę eldiją idant plaukti Amritos upe!
34. Matai žiedlapį amaranto, nuskinto vėjumi nuo švelniųjų antakių Hatoor?
35. (Meistras išvydo ir apsidžiaugė sužavėtas grožiu) Klausyk!
36. (iš kažkokio pasaulio ataidėjo nesibaigiantis verksmas.) Šis krentantis lapelis mažiesiems šiems, pasirodė lyg banga prarisianti jų kontinentą.
37. Dėl to jie pristoję prie tarno tavojo priekaištaus: kas pasiuntė tave išgelbėt mūsų?
38. Ir puls jis į gilią širdgėlą.
39. Visi jie nesuvokia jog mudu su tavimi statome perlamutrine eldija. Mes plauksim Amritos upe į Jamos kukmedžių giraitę ir patirsim begalinę laimę.
40. Žmonių džiaugsmas mums bus sidabriniu atspalviu, jų skausmas mūsų žydruoju atspalviu-visa yra perlamutre.
41. (Supykęs raštininkas tarė: O Adonai ir mano mokytojau nešiojau aš rašalinę iš rago bei plunksną neatlyginamai, idant atrasti šia upe Amritos ir išplaukti ja, kaip vienam iš jūsų. Dabar aš reikalauju sumokėt už mano triūsą, kad būtu leista man patirt nors atgarsį jūsų bučinių.)
42. (Ir nedelsiant jis gavo ko prašąs.)
43. (Ne, nepasitenkino jis tuo. Nusižeminęs begaliniai, perpildytas gėdos jausmo, nenustojo jis kovot. Nuaidėjo balsas:)
44. Nuolat tu stengiesi; netgi nusileisdamas tu stengiesi kad nusileist,-ir štai! Tu nepasiduodi.
45. Pasiek pačius tolimiausius rubežius ir paverg viską.
46. Sutramdyk ir savo baimę, ir pasibjaurėjimą savo. Tada-pasiduok!
47. Tarp javų pasiklydusi klajojo mergelė ir ilgesingai dejavo, tada užsimezgė nauja gyvybė-žiedas narcizo ir pamiršo ji savo ilgesį ir savo vienatvę.
48. Tąsyk, akimirksniu Hadas užgulė ją ir pasigrobė.
49. (Tuomet, pažino raštininkas narcizo žiedą širdyje savojoje, bet susigėdęs jog nepalietė jo lupų, užtilo ir nebesakė nieko.)
50. Ir vėl Adonajus kalbėjo su V.V.V.V.V. ir žiojo: Žemė pribrendus pjūčiai; paskanaukime vynuogių ir apsvaikime jomis!
51. Ir V.V.V.V.V. atsakydamas ištarė: O mano viešpatie, o mano balandi, mano nuostabiausiasis, ką gi įžvelgs žmonių vaikai šiuose žodžiuose?
52. Ir atsakė Jis-jam: ne tai kas atverta tavajam žvilgsniui. Išties kiekvienoje šio šifro raidėje slypi kita prasmė, bet kas suras galutine prasmę? Kadangi ji visada skirtinga, sulig subtilumu To kas sukūrė jį.
53. Ir atsakė jis-Jam: Nejau neturiu aš rakto? Aš esu apvilktas kūnu iš trūno, aš esu viena su Amžinu bei Visagaliu Dievu.
54. Tuomet pasakė Adonajus: Galva tavoji-Sakalo Galva, Falas-Asaro Falas. Pažįsti tu balta ir juoda pažįsti ir žinai jog jie iš esmės yra viena. Tai kodėl gi tu ieškai mokymo jų ekvivalentiškumo?
55. Ir pasakė jis: idant mano Darymas būtu teisingas.
56. Ir Adonajus ištarė: tvirtas, įdegęs pjovėjas švaistėsi pjautuvu ir džiūgavo. Išminčius gi apskaičiavo savo raumenis, ir apsvarstė, ir nieko nesupratęs-nuliūdo. Pjauk tu ir džiaukis!
57. Tuomet Adeptas patenkintas iškėlė savo ranką. Štai! Žemės drebėjimai, ir maras, ir siaubas stojo ant žemės. Aukštybių gyventojai nusileido žemyn, o masės badmiriauja!
58. Ir prinokus, sultinga vynuogė įkrito jam burnon.
59. Tavųjų lūpų purpuras, o nuostabusis, nusidažė baltu spindesiu nuo lūpų Adonajus!
60. Vynuogių putojimas yra kaip audra jūroje; laivai dreba bei sukrėsti, kapitonas gi supanikavo.
61. Toks yra tavasis apsvaigimas, o švenčiausiasis! Ir sparnuotieji vėjai sielą raštininko nuneša į palaimintąja prieplauką.
62. O Viešpatie Dieve! Tegul gi prieplauka neatlaikys aršaus audros antplūdžio! Sielą mano te nudažo spindesiu Tavuoju vynuogių puta!
63. Bakchas sukaršo ir pavirto į Sileną, Panas gi Panu buvo per amžius amžinus, eonų eonuose.
64. Svaiginkis gi viduje, o numylėtini mano, ne išorėje!
65. Taip buvo-visada tas pat! Aš nusitaikiau į mano Dievo skeptrą, išsilaisvinęs nuo apdangalo, ir aš pataikiau! taip, aš pataikiau!
II
1. Po lazurinio kalno skliautais aš užėjau, taip kaip tarp stulpų praskrieja žaliasis sakalas tupintis ant sosto Rytų.
2. Taip aš atėjau į Duantą, žvaigždžių būtovę ir išgirdau garsias kalbas.
3. O Tu, esantis Žemėje! (kreipėsi į mane Ta, kuri apdengta Skraiste) tu esi ne didesnis už savąja motiną! Tu-niekinga trūnėsio dulke! Tu-Šlovės Valdovas bet ir purvinas šuva.
4. Aš puoliau suskleidęs sparnus į tamsaus žavęsio buveinę. Ten prarajoj, beformėj, buvau aš pašvęstas į Iškreiptas Misterijas.
5. Aš kankinausi negailestinguose Gyvatės bei Ožiaragio glėbiuose, aš pragarišką auką nešlovei Khemo mokėjau.
6. Ir dėl šios priežasties Viena tapo viskuo.
7. Suvirš to, atsivėrė man regėjimas upės. Ir plaukė ja luotas, ir nešė jis purpurinėmis burėmis auksinę moterį, atvaizdą Asi, iškaltą iš tyrojo aukso. Ir upė sruvo krauju, o luotas buvo iš švytinčio plieno. Ir pamilau aš tą moterį, ir atsilaisvinęs diržą mečiausi į tėkmę.
8. Užėjęs į luotą mylėjau ją gausybę dienų su naktimis, smilkydamas jai nuostabius smilkalus.
9. Taip! Aš suteikiau jai dalelę nuo savos jaunystės žiedo.
10. Tačiau nepabudo jinai, manieji bučiniai vien tik suteršė ją ir patamsėjo ji mano akyse.
11. Tačiau aš kaip ir ankščiau garbinau ją ir dalinausi su ja dalimi manos jaunystės žiedu.
12. Ir ištiko ją liga, dėmėmis trūnėjimo pasidengė ji priešais mane. Vos susilaikiau nepuolęs į upę.
13. Galiausiai, nustatytą metą, kūnas josios baltesniu nei pienelis žvaigždžių tapo, o josios lūpos raudonos ir šiltos lyg vakarėjanti saulė, ir pati gyvastis prisipildė baltu karščiu, lyg dienovidžio saulė.
14. Ir pakilo ji iš Amžinojo Miego bedugnės, ir jos kūnas apsikabino mane. Visiškai ištirpau jos grožyje ir tapau laimingas.
15. Upė gi, tapo Amritos upe, eldija mūsų-kūno vežimu, ir burės jos-krauju širdies, kuri nešė mane, nešė mane į tolius.
16. O, gyvate-moterie žvaigždžių! Pats aš tave sukūriau pagal blankųjį atvaizdą, auksinės skulptūros.
17. Ir nužengė ant manęs Šventasis, ir išvydau aš baltąjį gulbiną sklandantį mėlynėje dangiškoje.
18. Besėdint tarp jojo sparnų, taip ir praslinko eonai.
19. Ir gulbinas skrajojo, tai akmeniu puldamas žemyn, tai pakildamas, tačiau judėjom be tikslo mes.
20. Beprotis berniūkštis, sėdėjęs šalia manęs teiravosi gulbės:
21. Kas tu esi, ir kodėl tu sklandai, ir skrendi, ir žemyn krenti, ir šauni aukštyn tuštumoj? Pažvelk kiek eonu praslinko iš kur ateini tu? ir kur tu eini?
22. Ir juokdamasis aš atsakiau jam, priekaištaudamas: « Nė iš niekur! Nė į kur!»
23. Kadangi gulbė tylėjo, jis perklausė, kame gi šios amžinosios kelionės tikslas?
24. ir prisiglaudžiau aš sava galva prie Galvos Gulbino ir, juokdamasis ištariau: «Argi ne džiaugsmas nenupasakojamas šiame betiksliame skrydyje? Argi nuovargis bei nekantrumas tų kas siekia tikslo»?
25. O gulbė kaip ir ankščiau vis tylėjo. Ak, mes plazdenome Bedugnėje bekraštėje. Džiaugsmas! Džiaugsmas! O baltoji gulbe, ant savų sparnų visada į aukščius skraidink mane!
26. O tyla! O palaima! O, pabaiga visų regimų bei neregimų dalykų! Visa tai yra mano, bet aš Nesu.
27. O, Dieve švytintis! Leisk man sukurt Tavąjį atvaizdą iš brangakmenių bei aukso Idant žmonės jį nugriovę sutryptų jį į dulkęs idant tavoji šlovė jų tarpe regima taptu.
28. Netauškia lai aikštėse jie, jog aš atėjau, kam lemtėjo ateiti, bet tik vien apie Tavąjį atėjimą lai sklinda Žodis.
29. Tu apreikši save neapreikštąjame, slaptavietėse sutikinės Tave žmonės ir Tu imsi viršų prieš juos.
30. Išvydau aš blyškų ir liūdną jaunuolį, saulės šviesoje, išsidriekusi ant marmuro ir raudantį. Užmiršta liutnia gulėjo šalia jo. Ak… bet visgi jis verkė.
31. Tada atskridęs iš švytinčios bedugnės aras apgaubė jį savo šešėliu. Ant tiek tas šešėlis buvo juodas, jog jo daugiau nesimatė.
32. Tačiau aš išgirdau gyvą liutnios skambesį, atsklidusi iki manęs pro sustingusį oro žydrumą.
33. Ak! Numylėtinio pasiuntinį, išskleisk savo šešėlį virš manęs!
34. Tavo vardas yra Mirtis, galbūt Gėda ar Meilė. Bet tu neši žinia nuo Numylėtinio, nesiteirausiu tavęs vardo.
35. «Kur nūnai yra Meistras?-šaukia maži nukvakę vaikėzai. Jis yra miręs! Jis susiteršęs! Jis vedė!» Jų patyčios pasklis po visą pasaulį.
36. Bet Meistras gaus savo apdovanojimą. Šaipūnų juokas suvilnys Numylėtinio plaukus.
37. Žvelk! Bedugnė Giliosios Gelmės. Joje galingas delfinas šonais savais pasitinka įširdusių bangų smūgius.
38. Ir joje auksinis arfininkas groja nesibaigiančias melodijas.
39. Delfinas jų sužavėtas, atmetė savąjį kūną ir patapo paukščiu.
40. Arfininkas pasidėjo savąją arfą ir ėmė Pano fleita groti nesibaigiančias melodijas.
41. Ir šios palaimos aistringai panorus suvirš visko, suglaudė paukštis sparnus ir tapo faunu miškiniu.
42. Arfininkas pasidėjęs Pano fleitą ir žmogaus balsu ėmė dainuot savas nesibaigiančias melodijas.
43. Ir sužavėtas faunas sekė jį tolyn ir nutilus arfininkui galiausiai faunas virto Panu pačioje pirmapradžio Amžinojo miško širdyje.
44. Tu negali apžavėti delfino tyla, o mano pranaše!
45. Ir apėmė adeptą palaima ir tai kas suvirš palaimos yra ir iškilo jis už pačių galutinių ribų, viso kas turi ribas.
46. taip pat sukrėstas buvo jo kūnas, ir susvyravo nuo šios palaimos naštos, nuo šio pertekliaus, nuo šio nenupasakojamo beribiškumo.
47. Jie rėkė: «Jis yra girtas», «Jis išėjo iš proto», «Jis kankinasi», «Jis yra prie mirties», tačiau jis, negirdėjo jų.
48. O mano Viešpatie, mano Numylėtini! Kaip man dabar dėlioti dainas, kuomet net prisiminimas šešėlio Tavo šlovės viršija visokia muzika žodžių bei tylos?
49. Žvelk! Aš esu vyras. Netgi mažas berniukas neįstengtu pakelti Tavęs. Ir štai!
50. Aš buvau vienišas didžiuliame parke, ir ant viršūnės vienos kalvelės žiede blizgančios sodrios žolės, žaidė pasakiškos būtybės žaliai apsirėdžiusios.
51. Žaisdamas su jais įžengiau aš į Stebuklingo sapno šalį. Žaliai apsirėdė visos mano mintys ir jos buvo nuostabios.
52. Kiaurą naktį šoko ir dainavo jos, bet Tu esi rytas, o mano numylėtini, mano gyvate kuri apsivijai apie šią širdį.
53. Aš esu širdis, ir Tu gyvatė. Smarkiau apsuk aplink mane Savo žiedus idant, nei šviesa, nei palaima neprasiveržtu pro juos vidun.
54. Išspausk kraują iš manęs, kaip iš vynuogės ant liežuvio šviesiaodės dorietės, mėnulio šviesoje savojo mylimojo glamonių išstekentos.
55. O tada te prisikelia Galas. Ilgai tu miegojai, o dydis Dieve Termine! Daugelį šimtmečių išlaukei tu miestų bei kelių kraštuose. Prisikelk Tu! Daugiau nebelauk!
56. Ne, Viešpatie! Nes aš atėjau pas Tave. Ir tai aš, tas kas laukia paskutinysis.
57. Pranašas sušuko kalnui: «Ateik čia, kad aš galėčiau kalbėt su tavimi!»
58. Kalnas nepajudėjo iš vietos. Tuomet pranašas pats priėjo prie kalno ir kalbėjo su juo. Tačiau pailso labai pranašo pėdos ir kalnas neišgirdo jo balso.
59. Bet aš šaukiaus į Tave, ir ėjau link Tavęs, bet bergždžiai viskas.
60. Aš kantriai laukiau, bet Tu buvai su manim nuo pačios pradžios.
61. Dabar tai aš žinau, o numylėtini mano ir mes sugulsim vynuogyne ramybėje bei aistroje.
62. Bet tokie tad tavieji pranašai, jie turi garsiai rėkti bei pliekti save rykštėmis, jie turi perkirsti nepereinamas dykinęs ir vandenynus neturinčius krantų, laukti Tavęs yra pabaiga, o ne pradžia.
63. Tegul tamsybės apgaubia šį rankraštį! Tegul raštininkas eina savais keliais.
64. Bet tu ir aš sugulėm ramiai vynuogyne, kas jis toks?
65. O mano Numylėtini! Nejau nėra pabaigos? Ne, bet čia yra pabaiga. Prabusk! Prisikelk! Apsijuosk savo strėnas o žygūne, išnešiok šį Žodį po galinguosius miestus, taip, po galinguosius miestus.
III
1. Iš tiesų ir Amen Perskrodžiau aš giliąją jūrą ir skersai upių srauniais vandenimis, ir atėjau į šalį Ne Noro
2. Ten prisistatė man baltas vienaragis su antakakliu sidabro išgraviruotu aforizmu:»Linea viridis gyrat universa».
3. Tuomet iš mano Meistro lūpų Adonajus žodis ataidėjo iki manęs, jis sakė: «O širdie apraizgyta senosios gyvatės žiedais užženk į pašventimo kalną»
4. Bet aš prisiminiau. Taip Tan’ai, taip Teli taip Lilit šie trys buvo su manim nuo senų senovės. Nesgi jie yra viena.
5. Tu buvai nuostabi, o Lilith, pusiau gyvate pusiau moterie!
6. Tu buvai lanksti ir rafinuoto skonio, tavo kvapas priminė muskuso sumaišyto su ambra kvapą.
7. Stipriai apvijai žiedus tu aplink šią širdį, ir tai buvo džiaugsmas užgimimo.
8. Tačiau įžvelgiau tavyje aš savotišką ydą, net gi tame, kuo ankščiau aš žavėjausi.
9. Įžvelgiau aš tavyje yda tavo tėvo, beždžionės bei jo protėvio Aklojo Šliužo.
10. Įsižiūrėjau į Ateities Krištolą ir išvydau visą siaubą tavosios Baigties.
11. Tuomet sunaikinau aš Praeitą laiką ir laiką Ateinantį, ar ne pas mane buvo galia valdyti Smėlio Laikrodį?
12. Tą pačią valandą aš išvydau irimą.
13. Tuomet aš tariau: «O numylėtini mano, o Viešpatie Adonajau, Meldžiu tavęs kad atlaisvintum žiedus šios gyvatės”!
14. Bet taip ankštai ji apvijus mane, kad negalėjau savo jėgos aš išreikšti.
15. Taip pat aš pasimeldžiau ir Drambliui Dievui bei Viešpačiui Pradėjimų šalinančiam visas kliūtis.
16. Tie Dievai tuoj pat skubiai atėjo man į pagalbą. Aš juos išvydau, aš susijungiau su jais, aš ištirpau jų begalybėje.
17. Ir regėjau aš jog aplink mane yra nusidriekęs Beribis Smaragdo Spalvos Apskritimas, apjuosiantis visa Visatą.
18. O Smaragdine Gyvate Neturi Tu nei Praeities, nei Ateities. Iš tiesų Tu nesi.
19. Tu esi saldesnis už visokį skonį bei prisilietimą. Tu esi nepasiekiamas žvilgsniui švytėjime savo, Tavo balsas anapus Kalbėjimo ir Tylos, ir Kalbos jos ir Tavo kvapas yra gryna ambra, kuriai neprilygsta gryniausias auksas.
20. Taip pat, žiedai Tavo beribiai, ir Širdis kurią Tu apjuosi yra Visatos Širdis.
21. Aš, Man ir Mano su liutniomis sėdėjo aikštėje didžiojo miesto, miesto našlaičių bei rožių.
22. Užslinko Naktis ir muzika liutnių nutilo.
23. Pakilo audra ir muzika liutnių nutilo.
24. Praslinko valanda ir muzika liutnių nutilo.
25. Bet Tu esi Amžinybė ir Erdvė, Tu esi Materija ir Judėjimas, Tu esi neigimas visų šių dalykų.
26. Kadangi čia nėra Tavojo Simbolio.
27. Jeigu aš liepsiu: «Užkopkit į kalnus» dangiškieji vandenys subėgs pagal manąjį žodį. Bet tu esi Vanduo suvirš visų vandenų.
28. Raudoną trikampę širdį paguldė į Tavąjį karstą, kadangi žyniai vienodai niekina ir karstą ir dievą.
29. Bet visą šį metą Tu buvai joje slaptoje, kaip slaptoje Viešpats Tylėjimo yra lotoso žiede.
30. Tu esi Sebekas, krokodilas sukylantis prieš Asarą, tu esi Mati, Žudikas Gilumoj. Tu esi Tifonas, Įniršis Stichijų, o Tu pranokstantis visas Jėgas jų Susitelkime bei Sukibime, jų Mirtyje ir jų Iširime Tu esi Pifonas, siaubingoji gyvatė visų dalykų Pabaigos!
31. Aš apsisukdavau trissyk kiekviename kelyje, ir visada grįždavau į Tave.
32. Daugel dalykų aš stebėjau, regimų ir neregimų, bet tik, nustojęs matyt juos, aš išvydau Tave.
33. Ateiki tu, o mano Numylėtini, O Viešpatie Dieve Visatos, O Neaprėpiamas, O Mažiausias, Aš esu numylėtinis Tavo!
34. Visa dieną aš dainuoju kad sužavėti Tave, visą naktį-žaviuosi tavo daina.
35. Nėra kitokių dienų ar naktų, kaip tik tokios.
36. Tu esi anapus dienos ir nakties Aš esu Tu, o mano Sutverėjau, mano Mokytojau, mano Sužadėtini!
37. Aš tarytum rausvas šuniukas, įsitaisęs ant kelių pas Nepažinųjį.
38. Tu atvedei mane į didžiulę palaimą. Tu atnašavai man Savąjį kūną valgyti, ir Savąjį kraują apsvaigti.
39. Tu suleidai Amžinybės iltis į mano sielą ir Nuodai Begalinio išėdė mane visiškai.
40. Tapau aš panašus į vilioklę velniukštę iš Italijos, pasakišką, stiprią moterį išsekintais žandais, graužiamą bučinių troškimo. Vaidino jinai kekšę įvairiuose rūmuose, ji atidavė savąjį kūną žvėrims.
41. Nualino ji giminę savo stipriais rupūžiniais nuodais, patyrė ji daugeli kirčių rimbais.
42. Perlaužta pusiau buvo ant kankinimo rato, pririšta prie jo pakaruoklio rankomis.
43. Fontanai vandens liejos ant jos, priešinosi ji, nepakeliamos buvo kančios.
44. Ją suplėšė vandens spaudimas į gabalus ir paniro ji į siaubingą Jūrą.
45. Taip pat ir aš, O Adonajau, mano viešpatie, tokie tad yra vandenys Tavos nepakeliamos Esaties.
46. Taip pat ir aš, O Adonajau, Numylėtini mano, sudraskei Tu mane dalimis.
47. Išsiliejau aš lyg kraujas virš kalnų, nusinešė mane Varnai Išskaidymo šalin.
48. Ir tuomet antspaudas neatlaikęs, kuris saugojęs Aštuntąją bedugnę ir tuomet bekraštė Jūra prasiskleidė, ir tuomet visa esą čia susiskaidė į dalis.
49. Taip, taip pat tikrai Tu esi šaltas ramus vanduo iš kerėjimo šaltinio.
50. Tas kas įžengė į jį kaip narsus jaunuolis gražaus stoto, išėjo kaip mergelė, kaip mažas vaikas tobulėti.
51. O tu, šviesa ir palaima, pagrobk mane į pienišką žvaigždžių vandenyną!
52. O Tu Sūnau, transcendentinės šviesos motinos, palaimintas vardas Tavas ir Vardas Tavojo Vardo per amžius!
53. Žvelk! Aš peteliškė prie Kūrinijos Ištakų suteik man žūti iki laiko, negyvam krist į tavo begalinį srautą!
54. Didingai ir nepaliaujamai sruvantis srautas į Būtovę žvaigždžių nunešk ir mane su savim į Įsčias Nuit!
55. Tai pasaulis Maim vandenų, tai kartūs vandenys, kurie tampa saldžiais. Tu esi nuostabus ir kartus O auksini, O mano Viešpatie Adonajau, O tu Safyrine Bedugne!
56. Aš seku Tavimi, ir sukyla prieš mane galingieji Mirties vandenys. Pereinu aš skersai vandenis anapus Mirties, ir anapus Gyvenimo.
57. Ką atsakysiu aš į klausymą kvailo žmogaus? Jokiais keliais neateis jis prie Tavos Tapatybės!
58. Bet aš esu Kvailys kuris nekreipė dėmesio į Mago Žaidimą. Bergždžiai man davinėjo instrukcijas Misterijų Moteris. Aš sudraskiau pančius Meilės, ir Galios, ir Tarnystės.
59. Todėl Erelis tapo viena su Žmogumi ir teisingumo vaisus šoka ant paniekos kartuvių.
60. Nusileidau aš, O mano brangusis, į juodus blizgančius vandenys, ir išgaudžiau Tave iš gelmių, kaip juodą neįkainuojamą perlą.
61. Nužengiau aš, o mano Dieve į visa ko bedugnę ir suradau ten Tave pasislėpusį po pavidalu Ne Kas.
62. Bet kadangi Tu esi Paskutinysis, taipogi Tu ir Sekantis, ir kaip Sekantį aš atskleidžiu Tave daugumai.
63. Tie kas Tavęs geidė, jie įgis Tave savų Norų Pabaigoje.
64. Šlovingas, šlovingas, šlovingas esi Tu, O mano aukščiausiasis numylėtini, O mano paties Aš.
65. Kadangi aš įgijau Tave vienodai Savyje ir Tavyje, tame nėra jokio skirtumo, o mano nuostabiausias, O mano geidžiamiausias Vienintelis! Viename ir Daugyje aš radau Tave; taip aš radau Tave.
IV
1. O krištoline širdie! Aš, Gyvatė apsivynioju Tave, galvą savo nukreipiu tiesiai į Tavo šerdį, O mano numylėtinis Dieve!
2. Panašiai kaip ant perpučiamų vėjų Mitileno viršukalnių, viena, į dievą panaši moteris, liepsnojančia aureole plaukų, lyra numetusi į šalį, puolė į drėgną kūrinijos širdį, taip ir aš O Viešpatie mano Dieve!
3. Nenusakomas grožis yra irimo centre, kur liepsnoja gėlės.
4. Deja man! Bet Tavojo džiaugsmo troškimas išdžiovino man gerklę, neturiu aš jėgų dainuoti.
5. Pasigaminsiu sau valtelę iš savojo liežuvio ir leisiuos plaukt po neregėtas upes. Galbūt tada amžinoji druska taps saldžia ir mano gyvenimas daugiau nebetrokš.
6. O jūs geriantys surumą savo norų, jūs ant beprotystės slenksčio! Juo daugiau jūs geriate, juo daugiau jūs kenčiate, tačiau tęsiat gėrimą. Pakilkit gi aukštyn upių vagomis prie gėlo vandens. Aš lauksiu jūsų ir sutiksiu jūs bučiniu.
7. Kaip akmuo bezoaras, kuris yra randamas karvės viduriuose, toks mano numylėtinis tarpe numylėtinių.
8. O mano saldusis berniuk! Prinešk arčiau manęs Tavo sušalusias galūnes! Pasėdėkim su Tavimi sode tarp palmių medžių iki saulėlydžio! Puotausim su Tavim ant vėsios žolės! Ei vergai neškite vyną, kad mano mylimojo žandai įraustu.
9. Sode nemirtingųjų bučinių, O tu Spindintysis sušviesk! Paversk Tavąsias lūpas opiuminėmis aguonomis idant vienas bučinis atrakintu begalinį aiškų sapną, sapną Shi loh am.
10. Sapnuose regėjau Visatą kaip skaidrų krištolą be dėmių.
11. Pasipūtę vargetos stovi prie karčemos durų ir giriasi kas kiek išgėrė vyno.
12. Pasipūtę vargetos stovi prie karčemos durų ir koneveikia svečius.
13. Svečiai gi sode ilsisi ant perlamutrinių ložių ir klegesys kvailių nepasiekia jų.
14. Vien tik karčemos šeimininkas bijosi jog karaliaus malonė pasibaigs jam.
15. Taip Meistras V.V.V.V.V. kalbėjo su Adonaju, savo Dievu ir dviese jie žaidė žvaigždžių šviesoje virš gilaus juodojo tvenkinio, esančio Šventų Švenčiausiojoje Šventyklos Vietoje, priešais Altorių Švenčiausiojo.
16. Bet Adonajus nusijuokė ir pristabdė žaidimo eigą.
17. Pastebėjo tai raštininkas, ir apsidžiaugė. Tačiau Adonajus nejautė baimės prieš Magą ir jo žaidimą.
18. Ir Meistras įsijungė į Mago žaidimą. Jeigu juokėsi magas, tai ir jis juokėsi; elgėsi jis lygiai taip, kaip elgtųsi ir žmogus.
19. Ir Adonajus pasakė: susipainiojai Tu Mago tinkle. Tai Jis pasakė taikliai, idant išbandyti jį.
20. Bet Meistras padarė Magistro ženklą ir atsakydamas nusijuokė: O Viešpatie, O numylėtini Nejau šie pirštai nustos liesti Tavo garbanas, arba šios akys nusisuks nuo Tavosios akies?
21. Ir Adonajus neapsakomai pasididžiavo juo.
22. Taip, O mano valdove Tu esi numylėtinis Numylėtinio, ne veltui gi stovi Filuose paukštis Benu.
23. Aš, kas buvau žynė Ahator besimėgaujanti tavąja meile. Pakilk, O Dieve Nile, ir praryk Dangiškos Karvės šventovę! Lai Sebekas, gyventojas Nilo išgers pienelį žvaigždžių!
24. Pakilk, O gyvate Apopi Tu esi Adonajus, Mylimiausiasis! Tu esi mano mylimasis ir mano valdovas, ir nuodai tavieji saldesni už Izidės, dievų Motinos bučinius!
25. Nes gi Tu esi Jis! O taip, Tu prarysi Asi su Asaru ir Ptaho vaikus Tu išliesi nuodų srautus idant sugriauti Mago darbą. Bet Griovėjas prarys Tave ir nuo Tavęs pajuos gerklė jojo, jo dvasios buveinė. Ak, gyvate Apepi, tačiau aš myliu Tave!
26. Mano Dieve! Lai perveria Tavo slaptoji iltis šerdį to kauliuko slapto, kurį aš sergėjau iki Horo-Ra Keršto Dienos. Lai skamba Kepf-Ra sparnų graudus dūzgesys! Lai kaukia šakalai nakties bei Dienos, Laikų dykumoje! Lai sudrebės Bokštai Visatos ir sargyba tegul skubinas, kadangi Viešpats mano apreiškė Save kaip galingąją gyvatę, ir širdis mana yra kraujas Jo kūno.
27. Aš tarytum kurtizanė iš Korinto, nualinta troškulio meilės. Žaidžiau aš karaliais bei karo vadais, ir juos pavergdavau. Nūnai gi aš vergas mažos mirtingos angies, kas sugriaus mūsų meilę?
28. Sunku, sunku!-raštininkas kartojo, kas man padės išvyst mano valdovo Palaimą?
29. Vargas kūnui ir sielai iki skausmo sunku, ir miegas apsunkina jųjų vokus, bet dar išlieka ekstazės aiškus patyrimas, nežinomos, apie kurią tikrai žinoma tik tai jog joje esą kažkokios prasmės. O Viešpatie, ateiki pas mane į pagalbą ir atveski mane į palaimą Numylėtinio!
30. Įžengiau aš į Numylėtinio namus, ir vynas tenai buvo lyg ugnis, skriejanti žaliais sparnais skersai pasaulį vandens.
31. Pajutau aš skaisčiai raudonų gamtos lupų ir tobulybės juodųjų lupų prisilietimą. Kaip seserys jos mylavo mane, jūsų mažąjį broliuką, išdabino mane kaip nuotaką, užkėlė mane į Tavąja vestuvių menę.
32. Jos pranyko Tau atėjus, Aš likau vienas priešais Tave.
33. Sukrėstas buvau aš Tavuoju atėjimu, O mano Dieve, nes heroldas Tavo siaubingesnis nei Pražūtį nešanti Žvaigždė.
34. Ant slenksčio stoviniavo audringas Blogio atvaizdas, Siaubas tuštumos, tarytum užnuodyti šuliniai buvo jo pamėkliškos akys. Jis stovėjo ir irimas apniko menę, dvoku prisipildė oras. Buvo jis kaip sena susisukus žuvis, Abadono kevalų bjaurastis.
35. Demoniškais čiuptuvais jis apraizgė mane, taip mane apėmė aštuonerios baimės.
36. Bet aš buvau pateptas saldžiuoju Meistro aliejumi, išsinėriau aš iš jo gniaužtų, kaip akmuo iš laukinio berniūkščio laidynės.
37. Aš buvau lygus ir tvirtas tarytum dramblio kaulas, siaubui nėra už ko suimti. Kuomet sukilo vėjo gausmas sukeltas Tavu atėjimu, jis subyrėjo ir dingo, o priešais mane atsivėrė didžiosios tuštumos bedugnė.
38. Per sustingusią amžinybės jūrą važiavai Tu kartu su karo vadais Tavaisiais bei kariuomenėm Tavosiomis; su karo vežimais Tavaisiais, ir raiteliais, ir ietininkais žygiavai Tu per mėlynę.
39. Ankščiau, nei aš išvydau Tave, Tu jau buvai su manimi, įstabioji Tavo ietis pervėrė mane kiaurai.
40. Buvau aš nukautas, kaip paukštis perkūno nutrenktas, buvau aš nudurtas, kaip vagis, Sodo Valdovo.
41. O mano Viešpatie, plukdykimės gi po kraujo jūra.
42. Už neišreikštos palaimos slypi gyli yda, yda užgimimo.
43. Taip Gėlės vilnelė ryškiai švysčioja saulėje, bet šaknys jos gyliai po žeme išsidriekusios.
44. Šlovė tau, o nuostabioji tamsioji žeme, tu esi motina nesuskaičiuojamos galybės milijonų miriadų gėlių.
45, Išvydau aš taip pat mano Dievą, jo veidas buvo ryškesnis nei žaibas tūkstantį kartų. Bet širdyje aš įžvelgiau lėtą bei tamsųjį, patį Seniausiąjį ryjanti Savo Vaikus.
46. Nei aukščiuose, nei bedugnėje, O mano nuostabusis, nėra tokio dalyko, išties nėra tokio dalyko, kuris ne būtu pilnai ir visumoje sutvertas Tau pasitenkint.
47. Šviesa prisilipdo prie Šviesos, o bjaurastis prie bjaurasties, puikybėje savo, viena niekina kitą. Bet ne Tu, Tu esi viskas ir virš to, kuris esi laisvas nuo visų Skirstymų Šešėlių.
48. O Amžinybės diena tegul Tavoji banga sudužta į tyrą safyro spindesį ties mūsų uolaus darbo koralinius rifus.
49. Mes pavirtome žiedu žaižaruojančių baltųjų smėlynų, apgalvotai supiltų vidur Okeano Palaimos.
50. Tegul sužydės mūsų saloje spalvingosios palmės, mes ragausim vaisius jų ir būsim laimingi.
51. Bet man apvalantys vandenys, nuplovimas dydis, sielos ištirpimas toje griaudėjančioje bedugnėje.
52. Turiu aš maža sūnų, tarytum aikštingas ožiukas jis, duktė manoji yra tarytum ereliukas dar neapsiplunksnavęs, jie įsigis pelekus kad plaukti galėtu.
53. Kad galėtum plaukiot, o mano mylimasis, nuplaukti į tolius šiltame meduje Tavo esybės, O Palaimintasis, O palaimos berniuk!
54. Širdis mana yra apjuosta gyvate, ryjančia savo kūno žiedus.
55. Kuomet gi ateis metas užbaigimui, o mano numylėtini? Kuomet gi visiškai bus paglemžti Visata su josios Viešpačiu?
56. Ne! kas prarys Begalybe? Kas ištaisys Pradžios Neteisybę?
57. Tu rėki nelyg baltas katinas ant Visatos stogo, nėra nieko kas galėtu atsakyti Tau.
58. Tu kaip vienišas stulpas vidur jūros, nėra nieko, kas matytu Tave, O Tave kuris mato viską!
59. Tu nusilpai, tu apalpai, raštininke-Šaukia atsiskyręs Balsas. Bet Aš pripildžiau tave vynu, kurio skonis tau nėra žinomas.
60. Jis apsvaigins žmones senos nukaršusios pilkos sferos, kuri rieda į Tolį neturinti pabaigos. Jie laks šį vyną nelyg šunys kraują gražiosios kurtizanės, pervertos Ietimi raitelio, besinešančio skersai miestą.
61. Aš taipogi esu dykumos Siela. Tu manęs ieškosi vėlei smėlynų platymėje.
62. Iš dešinės pusės tau dydingas ir malonios išvaizdos ponas, iš kairės tavoji žmona, apsirėžius lengvu auksiniu audiniu, ir žvaigždės josios plaukuose. Jūs turit keliauti per žemę maro bei blogio, jūs turit apsistoti ties upe, kvailame užmirštame mieste, ten jūs susitiksite su Manimi.
63. Tenai aš įsteigsiu Sau gyvenvietę, kaip į vestuvių puotą aš ateisiu, pasidabines ir pasikvėpines, ten įvyks Užbaigimas.
64. O mano numylėtini, aš taip pat laukiu švytėjimo neišreikštos valandos, kuomet visata nelyg diržu apsijuos apie mūsų meilės spindulio vidurį, kuris driekiasi ir už leistinų Begalybės ribų.
65. Tuomet O širdie, aš gyvatė, pilnumoje prarysiu tave, taip pilnumoje prarysiu tave.
V
1. Ak! mano Viešpatie Adonajau, flirtuojantis su Meistru Lobyne Perlų, leisk ir man pajaust atgarsius jūsų bučinių.
2. Nejaugi ne sudrebės žvaigždėtas dangus, kaip lapas, nuo jaudinančios ekstazės jūsų meilės? Argi aš nesu šviesos kibirkštis, nešama tolyn tavojo tobulumo vėjumi?
3. Taip sušuko visų Švenčiausiasis, ir nuo Tavosios kibirkšties, Aš, Viešpats užkursiu didelę šviesą. Iki pamatų aš sudeginsiu pilkąjį miestą senojoje apleidimo šalyje . Aš apvalysiu jį nuo didžiulio suterštumo.
4. Ir tu, o pranaše regėsi visus šiuos darbus, bet nekreipsi į tai jokio dėmesio.
5. Nūnai įsteigs Koloną Tuštumoje, nūnai Asi yra papildyta Asaru, nūnai Hooras nužengęs į Gyvulinė Daiktų Sielą, nelyg liepsnojanti žvaigždė nupuolusi į žemišką tamsą.
6. Skersai naktį tu nusileidai, o vaiki mano, mano nugalėtojau, mano karžygi, apsijuosęs kalavijumi Hoorai ir suras tave kaip juodą neapdirbtą, švytinti akmenį, ir nusilenks tau.
7. Mano pranašas pranašavo apie tave: aplink tave šoks merginos, ir nuo jų gims šviesūs vaikai. Tu turi įkvėpti išdidžiuosiuose begalinį pasididžiavimą, o nuolankiuose-nusižeminimo ekstazę. Visa tai pranoks Žinomą bei Nepažinu, nes pats išlieka bevardžiu. Kadangi tai tarytum Slėpinio bedugnė, atsiverianti slaptoje Tylos Vietoje.
8. Tamsiais, pavojingais keliais tu atėjai į čia, o mano pranaše Ėdei tu išmatas Šlykščiųjų Būtybių, keliaklupsčiavai prieš Ožiaragį bei Krokodilą, nuodėmės žmonės iš tavęs pasidarė pramogą, blaškeisi po gatves nelyg ištvirkėlė ryškiai išsidažius, ką sutikus gundanti kvapniais aromatais bei kinietiškais skaistalais. Tu padengei savo vokus šešėliais, tu skaisčiai raudonai paryškinai lūpas, tu skruostus savus padengei dramblio kaulo spalvos pudra. Tu ištvirkavai kiekvienoje tarpuvartėje bei skersgatvyje didžiojo miesto. Vyrai mieste tame užsidegė aistra tau, idant paniekint bei sumušti. Lūpomis jie gaudė auksinius blizgučius tyriausiųjų dulkių, kuriais tu padengei savo plaukus, jie pliekė botagais tavo išdažytą kūną-viso to ką iškentei tu neišsakysi žodžiais.
9. Bet aš degiau tavyje, tartum grynoji liepsna, deganti be alyvos. Vidurnaktį aš švytėjau ryškiau nei Mėnulis, o dienos metą visiškai temdžiau Saulę, ant nuošalių takų tavo esybės, Aš liepsnodamas išvaikydavau iliuzijos rūką.
10. Kadangi tu esi visiškai tyras Prieš mane, todėl tu mergelė Manoji esi amžiams.
11. Kadangi Aš myliu tave, nepralenkiama meile, todėl tie kas nūnai tave niekina, ateityje tave šlovins.
12. Tu gi atsakysi jiems meilumu bei užuojauta, tu pagydysi juos nuo nenusakomo blogio.
13. Persikeis jie, jų sunaikinimo metu, tarytum dvi tamsiosios žvaigždės, susidūrusios viena su kita bedugnėje ir suliepsnos nepaliaujamu degimu.
14. Visą šį metą perdurė Adonajus mano esybę savo keturių ašmenų kalavijumi: Žaibo ašmenimis, Vartų ašmenimis, ašmenimis Gyvatės ir ašmenimis Falo.
15. Taip pat atskleidė man jis šventą neišreiškiamą žodį Ararita ir aš sulydžiau auksą iš šešerių sudėtinių dalių į vieną neregimą tašką, apie kurį nieko negali būt pasakyta.
16. Nesgi šio Darymo Meistriškumas yra slaptas menas, ženklas gi meistro jį įvaldžiusio tam tikras žiedas iš lazurito su iškaltu vardu manojo meistro, kas ir esu aš pats, ir su Akimi per Centrą.
17. Ir prašneko Jis, ir tarė: štai slaptas ženklas, neatskleisk jo nei profanui, nei neofitui, nei uoliajam, nei praktikui, nei filosofui, nei mažąjam adeptui, nei netgi didžiajam adeptui.
18. Bet laisvąjam adeptui gali atsiverti, jei tau prireiks jo pagalbos mažuose tavo meno operacijose.
19. Priimk tarnystę kvailos liaudies, kurių tų nepakenti. Ugnies nesuteršia Gebėrų altoriai ir Mėnulis nesusiteršia smilkimais tų kas garbina Nakties Karalienę.
20. Tu apsigyvensi tarpe žmonių, kaip tyrasis briliantas tarp drumzlinų deimantų bei krištolo ir stiklo gabalų. Tik įgudusi akis teisingo prekeivio pastebės tave ir pasvėręs savo delne, išskirs iš kitų ir pašlovins tave žmonių akivaizdoje.
21. Bet tu turi nekreipt dėmesio į visą tai. Tu amžiams būsi širdimi, o aš gyvate, stipriai apsivijusia tave savo žiedais. Žiedai mano nenusilps Eonų eigoje. Nei permainos, nei sielvartas, nei iliuzoriškumas neužvaldys tavęs, nes visa tai tu peržengei.
22. Kaip briliantas raudonai spindi šalia rožės ir žaliai šalia jos lapų, taip ir tavęs nepakeis jokie įspūdžiai.
23. Aš esu tu, ir Stulpas pastatytas tuštumoje.
24. Taip pat viršijai tu netgi Būties, Sąmonės bei Palaimos stabilumą, kadangi aš esu tu, ir Stulpas pastatytas tuštumoje.
25. Taip pat turi tu apie šiuos dalykus skelbti žmogui, kuris tai užrašo ir priims jis juos tarytum komunija, kadangi aš esu tu, kuris esi jis, ir Stulpas pastatytas tuštumoje.
26. Nuo Karūnos iki Bedugnės iškilęs jis, vienišas bei tiesus. Taip pat sužibės švytėjimu jo begalinė sfera.
27. Mėgausies tu stebuklingų ežerų vandenyse, papuoši tu savo mergeles vaisingumo perlais, uždegsi ugnis tarp ežerų, kaip virpančius liežuvius Dievų gėrimo.
28. Ir dar tu viską nušluojantį savo kelyje orą, paversi blankaus vandens srove, žemę transmutuosi į vyno bedugnę.
29. Rubinų rausvi blyksniai bei auksiniai spindi joje, vienintelio lašo užteks idant nugirdyt Dievų Viešpatį-manąjį tarną.
30. Ir kalbėjo Adonajus su V.V.V.V.V. ir pasakė jam: o mano mažyli, mano švelnusis, mylėtojau mano, gazele mano, mano gražuoli, mano berniuk, pripildykim visa stulpą Begalybės vienu nesibaigiančiu bučiniu!
31. Ir tada stabilumas suvirpėjo.
32. Jie, kas išvydo tai, dydžiai nusigandę šaukė: Pasaulio pabaiga atėjo!
33. Ir taip ir buvo.
34. Ir išvydau aš dvasiniame regėjime tėvažudžių bedievių eiseną, susijungę porom ir porom, dieviškoje žvaigždžių ekstazėje. Jie juokėsi ir audringai šėliojo, apsirengę purpuriniais drabužiais, apgirtę nuo purpurinio vyno ir jų sielos susivienijo į vieną purpurinį liepsnojantį žiedą šventumo.
35. Jie neregėjo Dievo, jie neregėjo Dievo Atvaizdo, todėl buvo užkelti į Neišreikštojo Švytėjimo Rūmus. Aštrus kalavijas sušvytravo prieš juos, ir Vilties kirminas prie jų kojų susigūžė priešmirtinėje agonijoje..
36. Kuomet jųjų džiaugsmas suplėšė į skutelius regimą Viltį, Neregimoji baimė tąsyk pranyko, ir daugiau nesirodė.
37. O jūs, esantys anapus Aormuzdo su Arimanu palaiminti jūs per amžinus amžius.
38. Jie suteikė Abejonei aštraus pjautuvo pavidalą ir nusipjovė Tikėjimo gėles savo vainikams.
39. Jie suteikė Ekstazei Ieties pavidalą ir nusmeigė senąjį drakoną sėdėjusį viršum stovinčių vandenų.
40. Tą syk, veržlūs srautai šviežio vandens aprimo, kad trokštantieji galėtu numalšint savo troškulius.
41. Ir vėl aš buvau pakylėtas ir stojau prieš veidą Viešpaties mano Adonajus vardan Žinojimo bei Bendravimo su Šventuoju Angelu Globojančiu mane.
42. O Aukščiausiasis Šventasis, o Aš už visokio aš ribų, o Šviečiantis Atvaizde Neįsivaizduojamo Niekas, o numylėtini mano, mano nuostabusis Išeik ir sek paskui mane!
43. Adonajus, dieviškasai Adonajus, tepradeda Adonajau švytinčią šventę! Taip aš užslepiau Jos vardą, vardą įkvepiantį manąją palaimą, jos kūno kvapas užburia sielą ir jos sielos šviesa paverčia tą kūną žvėrimi.
44. Savosiomis lūpomis aš išsiurbiau kraują, aš išdžiovinau tai kas maitino Josios grožį, aš pažeminau Ją priešais save, aš įveikiau Ją, aš turėjau Ją, ir nūnai Josios gyvenimas yra manyje. Josios kraujyje aš užrašiau Dievų Sfinkso paslaptis, kurių nesuvoks niekas, išskyrus tyrus ir aistringus, išskyrus tuos kas esą skaistūs bei besarmačiai, išskyrus androginą, bei ginandrą, kas prasiveržė kiaurai grotas kalėjimo, kurį įsteigė senasis Dumblas šalies Kem, Amenti Vartuose.
45. O mano puikusis, mano nuostabusis, visą naktį aš atnašausiu vyną ant Tavųjų altorių, visą naktį deginsiu aukos kraują, visą naktį mojuosiu savo žavesio smilkykle priešais Tave, ir karšti meldimai apsvaigins tavas šnerves.
46. O tu, atėjęs iš Dramblio šalies, apsijuosęs tigro oda ir nuvytu vainiku iš dvasios lotosų, Beprotybe Tavąja svaigini Tu gyvenimą mano, idant įsiaudrintu Jinai man praeinant.
47. Liepk Savo tarnaitėm, sekančiom Tave nusėti mums guolį gėlėm nemirtingom, idant patirtume mes malonumą. Liepk Savo satyrams pasėti spyglius tarp gėlių, idant patirtume mes skausmą. Te susilieja malonumas su skausmu į vieningą aukščiausiąja auką Adonajui
48. Taip pat Aš išgirdau balsą Adonajaus, geidžiamo Viešpaties, bylojanti apie tai kas esa anapus.
49. Lai netuščiažodžiauja gyventojai Fivų ir šventyklų apie Heraklio Stulpus ir Vakarų Vandenyną. Nejaugi vandenys Nilo nėra nuostabus?
50. Lai neatveria Izidės žynys Nuit nuogumos, kadangi žingsnis kiekvienas yra ir mirtis, ir gimimas. Izidės žynys praskleidė šydą Izidės ir buvo nugalabintas josios lūpų bučinių. Tuomet jis tapo žyniu Nuit ir gėrė žvaigždžių pieną.
51. Lai nesėkmė bei skausmas neatitraukia tarnautojų nuo kelio-Piramidės pagrindą nutašė gyvoje uoloje dar prieš nušvintant ar raudojo karalius iš pat ryto jog akmenys nuo viršaus piramidės dar neišgautos iš akmens skaldyklų tolimoje šalyje?
52. Pašaukė syki kolibris raguotą gyvatę, maldaudamas duot jam nuodo. Dydi gyvatė Šventojo Kemo, karališkoji gyvatė Urėjus, atsakydamas tarė:
53. Aš plaukiau dangumi Nut, eldijoje Milionų Metų ir neregėjau ant Gebo kūno nieko kas galėtu prilygti man. Nuodas ilties mano, tai mano tėvo ir tėvo tėvo mano palikimas, kaip aš galėčiau tau jį atiduoti? Tu ir tavieji vaikai, gyvenkite taip kaip gyvenau aš su savo tėvais iki šimto milijonų kartų, ir galbūt iš malonės Galingiausiųjų bus dovanotas tavo vaikams lašelis senojo nuodo.
54. Tuome nuliūdo kolibris savo dvasėje ir nuskrido šalin prie gėlių, lyg ir nebūta jokios kalbos tarp jų. Netrukus įgėlė jam gyvatė, ir jis mirė.
55. Bet Nuostabusis Dievas Ibis, kuris meditavo ant Nilo kranto, klausėsi ir girdėjo. Ir paliko jis Ibio kelius, ir tapęs gyvate jis tarė: Galbūt, po milijonų milijonų kartų mano vaikai nusipelnys lašelio nuodo nuo ilties Aukščiausiojo.
56. Ir štai nesuspėjo mėnulis tris syk papilnėti, kaip tapo jis gyvate Urėjumi, ir nuodas ilties įsitvirtino jame, ir jo sėkloje amžiams amžiniesiems.
57. O tu, Gyvate Apopi, mano Viešpatie Adonajau, Šioji kelionė per amžinybę yra tik menkiausia akimirkos dalis, ir prieš Tavąjį žvilgsnį gairės iš grynojo baltojo marmuro, nesuteršto graviruotojo įrankiu. Todėl tu mano nūnai ir dabar, ir per amžinuosius amžius. Amen.
58. Suvirš to, aš išgirdau balsą Adonajaus: Sutvirtink antspaudu knygą «Širdies bei Gyvatės», šią šventą knygą užantspauduok skaičiumi šešiasdešimt ir penki. Kaip iš grynojo aukso iškala diademą gražiausiajai karalienei, faraono žmonai, kaip didžiulius akmenis sutvirtina kartu skiediniu, idant sudėti Piramidę Asaro Mirties ceremonijai, taip ir tu į viena sujunki žodžius ir darbus, idant visuose vyrautu vienintelė Mintis apie Mane, apie palaimą tavąja Adonajau.
59. Ir atsakydamas aš tariau: Įvykdyta viskas pagal Tavąjį žodį. Ir buvo padaryta. Ir tie kas perskaitė šią knygą ir pradėjo ją aptarinėti, atsišalino į Bevaisių Žodžių atskyrimo žemę. O tuos kas užantspaudavo šią knygą kraujyje savajame, išrinko Adonajį, ir Mintis jų apie Adonajį tapo Žodžiu ir darbu, ir gyveno jie toj Žemėj kurią prašaliečiai tolimuosiuose kraštuose vadina Niekas.
60. O žeme aukščiau už medų, bei saldumynus ir visus tobulumus! Aš gyvensiu tavyje su mano Valdovu per amžius amžinus.
61. Ir gėrisi manimi Viešpats Adonajus, aš gi nualintas nešu Jo linksmybės Taurę, iš senosios žilosios žemės.
62. Tie kas gėrė iš šios Taurės, buvo negalios įveikti, juos užvaldė pasibjaurėjimas, ir kančios jų kaip tiršti juodi dūmai virš blogio būveinės.
63. Bet išrinktieji geria iš jos ir tampa kaip mano Viešpats, mano gražusis, geidžiamasis mano. Nėra vyno prilygstančio šiam vynui.
64. Surinkti jie į vieną švytinčią širdį, kaip debesys, kuriuos Ra surenka aplink save saulėlydžio metą į išlydytą jūrą Džiaugsmo, ir gyvatė vainikuojanti Ra apsupa juos auksiniu vėryniu žudančių bučinių.
65. Tuom ir baigiasi knyga ši ir Viešpats Adonajus iš visų pusių supa ją, kaip Žaibas, ir Vartai, ir Gyvatė, ir Falas, ir tarp jų jis tarytum Moteris liejanti žvaigždžių pienelį iš savųjų spenelių o taip žvaigždžių pienelį iš savųjų spenelių.