http://koodesnik.su/

Antonas Bandurko (A.B.): Sveiki, Otis. Papasakokite apie savo leidinį.

Fr. Nyarlathotep Otis (N.O.): Mūsų leidinys įsteigtas 2005-2006 metų žiemą. Tai netgi ne pirmas mano okultinio pobūdžio projektas: dar vienas šių metų jubiliejus — 20 metų sukaktis nuo pirmojo iš jų, filosofinio susirašinėjimo klubo «Kūrinija» išleidimo momento. Nors jis egzistavo vos porą metų, bet padėjo pamatus visai mano projektinei veiklai, bei suteikė nemažos patirties, taip reikalingos tuo metu. Tarp kitų projektų, kurių buvo tikriausiai apie dvi dešimtis, galima įvardinti, pavyzdžiui, literatūrinį almanachą «Lalangamena», bandymą sudaryti lavkraftiškos mitologijos kanoną «Negyvųjų Testamentas» ir ne tokią jau nežinomą roko grupę «Ugnies Pasaulis». Projektai buvo skirtingo kryptingumo, skyrėsi jie ir apimtimi ir kokybe, ir egzistavimo trukme, ir «autonomiškumo» laipsniu, nepriklausai nuo manęs, arba mano dalyvavimo juose. «Apokrifas» tarp jų, turbūt, sėkmingiausias, dėl keletų priežasčių. Iš vienos pusės, šioje plotmėje (turint omeny ne tik patį žurnalą, bet ir svetainę) man pavyko surinkti ir eilę kitų projektų, tame tarpe ir jau uždarytų (arba, geriausiu atveju, «įšaldytų»): jame yra skyriai «Lalangamena», «Tanelorn» (rusakalbių Maiko Murkoko kūrybos mėgėjų antologija), keletas unikalių muzikinių kolekcijų, koledžo «Telema-93», kaliningradietiškojo skyriaus medžiaga ir .t.t., kiti dar neintegruoti projektai gali būti lengvai pridėti pagal atidirbtą schemą. Kita vertus, «Apokrifas» labiausiai realizuoja mano Kelią kaip mago, poeto (plačiąja žodžio prasme — kaip literato aplamai, nors kartais būtent kaip poeto) ir visuomenininko, tuo tarpu ankstesnieji projektai, kaip taisyklė, buvo susiję su kokia nors viena iš mano «hipostazių». Galiausiai — žurnalas yra sėkmingas ir daugeliu formalių požymių: turi nemažą auditoriją, egzistuoja jau daugiau nei 6 metus, pas mus spausdinosi tiek žinomi okultistai, tiek akademinio mokslo veikėjai, turintys mokslo laipsnius, o paskutiniuoju metu mes vis labiau įsisaviname «realą» (pavyzdžiui, šiais metais bus išleistas penkiatomis mūsų žurnalo medžiagos pagrindu, apie ritualinę magiją, Chaoso magiją, Senųjų magiją, demonologiją bei astrologinę mediciną, norintys jau dabar gali užsisakyti jį, o susipažinti su turiniu kiek plačiau galima čia: http://eredraug.livejournal.com/458993.html).

Tikriausiai, viena iš pagrindinių «Apokrifas» tematinių ypatybių — tai neprisirišimas prie kokios nors konkrečios ideologijas arba tradicijos. Mes stengiamės publikuoti medžiagą iš skirtingų sistemų, nuo krikščionybės (turime net specialią rubriką «Kristaus žodis») iki satanizmo ir nuo tradicionalizmo iki transhumanizmo. Vieniems tai keistai atrodo, kiti gali priimti tai kaip «košę» (tokie žmonės tik pasikasys pakaušį, sužinoję, pavyzdžiui, jog nesenai aš pasisakiau komunistų mitinge, aštria organizuotos religijos kaip bukinimo instrumento, tema ir, tą patį vakarą, «Telema-93» Koledžo rėmuose pravedžiau lekcijas apie judaizmo bei krikščionybės pagrindus, kurias skaitė gerbiami savo religinėse bendruomenėse, žmonės). Jiems tai galvoje nesutelpa (kiek pamenu, netilpo jų galvose ir tai, kad aš kartu solidarumo simboliu su Libijos liaudimi, bei jo lyderiu, žalia juostele, nešiojau ir baltą protesto juostelę prieš mūsų pačių «nacionalinį lyderį»). Man gi, tokia žurnalo politika — tai, visų pirma yra mėginimas skaitytojams suteikti galimybę savarankiškai išsiaiškinti žmonijos filosofinės minties daugiaplotmę, bei pasirinkti. Žmogus šiandien negali vadintis visapusiškai išsilavinusiu, neperskaitęs Biblijos, Korano, Bhagavatgitos, Dhammapados, Edų, Kroulio darbų, Lavejaus, Blavatskos, Dokinzo — nesvarbu koks jo asmeninis požiūris į visus juos bebūtų. Lygiai taip pat, nei vienas krikščionis, nei vienas musulmonas, nei vienas pagonis, arba ateistas negali laikyti savo įsitikinimų visiškai sąmoningais, jei jis nesusipažino bent su esminiais , pagrindinių minties krypčių tekstais, prieš pasivadindamas krikščioniu, musulmonu, pagoniumi, ateistu arba kuo nors kitu. Tai mes ir stengiamės padėti išsiaiškinti.

A.B.: Kokiai auditorijai yra skirtas jūsų žurnalas?

N.O.: Mūsų tikslinė auditorija skirstosi į dvi kategorijas. Iš vienos pusės (tikriausiai — pirmiausia), tai jauni žmonės, kurie dar ne visai pasirinkę savo Kelią, bet pasiruošę į pasaulį žvelgti atvertomis akimis ir iš visur semtis, tai kas labiausiai jiems artima, o ne tik tai, kas yra priimta socialiai kultūrinėje ir etnoreliginėje terpėje. Iš kitos pusės — turintys nusistovėjusią pasaulėžiūrą žmonės (ne vien tik okultistai ir mistikai), besistengiantys praplėsti savo žinias kaip savo pasaulėžiūrinį kontekstą, taip pat ir kitų sistemų bei tradicijų atstovai.

A.B.: Kodėl buvo pasirinktas būtent toks formatas?

N.O.: Nesu tikras, kad jis buvo išrinktas 🙂 Pirmuosius 12 numerių aš išklojau grynai savo esantiems, bei potencialiems mokiniams. Tai buvo mano straipsniai, susirašinėjimai, ese, kartais mano mokinių darbai, ir kažkokiame etape atsirado poreikis tai ką turiu, parodyti viena nuoroda, visų pirma tiems, kurie norėjo pas mane mokytis. Tuomet aš pirmą kartą ir publikavau keletą darbų, dar be pavadinimo «Apokrifas» ant viršelio. Berods, tik trečiame ar net penktame numeryje, paskutiniame puslapyje atsirado sąrašas «Ankščiau serijoje Apokrifas», ir taip buvo iki 12-to numerio O vėliau, kai gavau 0⁰ Ordo Templi Orientis, nusprendžiau atkurti ir perdaryti projektą, jį padarant «viešesniu», tiek autoriams, tiek ir skaitytojams. Tam buvo sukurta svetainė, senieji numeriai buvo naujai sumaketuoti, o kartais ir praplėsti, 2-ą kartą (iki gegužės 2010 metų) pagrinde buvo spausdinami mano darbai, darbai mano mokinių ir draugų, o vėliau jame gavo galimybę spausdintis bet kuris, kas atsiųs mums ganėtinai kokybišką medžiagą. Kas susiję būtent su «formatu», mes reguliariai su juo eksperimentuojame, pavyzdžiui, pradedant Koledžo veiklą, pradėjome talpinti lekcijas, kaip savotišką audio priedą.

A.B.: Jūsų žurnalo ganėtinai charizmatiškas stilius, kas sugalvojo pateikti taip informaciją?

N.O.: Nelabai suprantu išsireiškimą «charizmatiškas žurnalo stilius» Pasakyčiau, kad mūsų žurnalo stilius labai «chaotiškas», (kalbant apie tekstinį turinį) nėra specialiai formuojamas, mes neturime etatinių korespondentų, mes išsilaikome tuo, ką mums atsiunčia skaitytojai (nors, kartais kažką ir pats parašau). O kalbant apie «sugalvojo» bendrai, tai žurnalą tempiu praktiškai aš vienas, neskaitant žinoma, mūsų tinklų meistro ir mūsų autorių, vertėjų, dailininkų. Tarp kurių yra daugiau — mažiau ir pastovūs, jie, tikriausiai ir užduoda stilių. O jeigu apie stilių ,kaip apipavidalinimą, tai deja, bet aš negaliu pasakyti jog mes turime nors kokį tai stilių. Per save kiekvieną mėnesį perleisti tokį kiekį informacijos ir beveik vienam — čia ne iki maketavimo, tenka viską daryti Worde ir paskubomis. Norisi kada nors turėti maketuotoją, išdirbti stilių (aš jau maždaug įsivaizduoju, koks jis turėtų būti, bet va apipavidalinti tai — nelieka laiko)…

A.B.: Kuri iš «Apokrifas» skilčių jums patinka daugiau už kitas?

N.O.: Ypatingai galiu išskirti dvi. Visų pirma, tai autorinė Vladimiro Golyševo rubrika «Kristaus žodis». Jau vien tai kad aš, įsitikinęs ateistas, antiklerikalas, antikrikščionis, okultistas, į žurnalą įtraukiau pilną krikščionišką skyrių, turėtu apie kažką sakyti. Šioji rubrika — nuoseklus krikščioniškas (šiuolaikinis) požiūris į daugelį nūdienos problemų, tame tarpe ir į pačios krikščionybės problemas, pirmiausia — rusiškos. Panašiai kaip ir Aleksandras Menis, Jakovas Krotovas arba serbų patriarchas Pavelas, Golyševas, man yra tikrojo krikščionio pavyzdys, o tokiuose žodžių junginiuose žodis «tikras», man visuomet svarbesnis už juo apibūdinamąjį daiktavardį: su tikruoju satanistu, su tikruoju budistu, su tikruoju pagoniu, ateistu, krikščioniu aš žymiai lengviau rasiu bendrą kalbą (manau, kad jie tarpusavyje irgi), nei su visokiais «ne iki-».

Kita rubrika, kurią aš norėčiau pažymėti — «Įžymių bodhisatvų gyvenimas». Tai ne tik rubrika, bet ir savo ruožtu atskiras projektas — trumpos įvairių istorinių, mitinių, kartais netgi literatūrinių personažų biografijos. Skilties pagrindas buvo telemitiškos Gnostikinės Katalikiškos Eklezijos šventųjų sąrašas, kuris buvo išplėstas dėka kai kurių kitų gerbtinų įvairiuose telemitiškose organizacijose, asmenybių. Šiais metais pirmasis sąrašas bus baigtas, o kaip antrojo pagrindas bus, visų pirma, kai kurios tulku (budistų lamų persikūnijelių) linijos bei kai kurios dvasinių tradicijų perdavimo grandys. Šioje skiltyje yra ir kariai, ir žyniai, ir karaliai, ir paleistuvės, ir dievybės — o iškilęs klausimas kodėl šiame sąraše atsirado ta ar kita figūra — savaime jau svarbi meditacijos tema.

A.B.: Kaip jums kilo idėja versti knygas, dar neišleistas Rusijoje?

N.O.: Viskas prasidėjo nuo Alano Benneto, Alisterio Kroulio mokytojo, darbų. Esmė tame, jog man jis yra ypatingas personažas, jis figuruoja mano persikūnijimų sąraše (kiek tai yra objektyvu ir kaip susiję su mano netikėjimu į persikūnijimus — klausimas ypatingas ir labai ilgas). 2005 metais aš išverčiau du jo darbus — vieną apie budizmą, kitą apie Kabbalą, — kurie buvo įtraukti į 5-tą «Apokrifas» laidą. Vertimas nebuvo sėkmingas, beveik visas elektroniniu redaktoriumi, ir man įstojus į O.T.O. padariau jo antrą redakciją, o kartu išverčiau ir trečią Benneto tekstą, kurį turėjau savo dispozicijoje — apie Aukščiausiojo Genijaus invokaciją. 2008 ar 2009 metais aš parašiau Anai Nensi Ouen (ji išvertė skandalingai pagarsėjusias Salmano Rušdi «Šėtoniškas eiles») ir pasiūliau dirbti su nauju, kompiliuotu Nekronomikono vertimu, o kuomet darbas buvo užbaigtas (tai maždaug sutapo su mano Pašventimo laiku), mes su ja ėmėmės kai kurių Kroulio darbų. O 2009-ų metų pabaigoje mano partnerė (ji taip pat ir mano jaunesnioji žmona, kurių pas mane dvi) žurnalui paruošė vieną ankstyvųjų savo vertimų apie Auksinės Aušros Ordiną ir išvertė straipsnį apie enochiškus šachmatus. Taip kad viskas vyko sklandžiai ir lyg «savaime», ir tik po to mes pradėjome versti kažką tikslingai bei priimti mūsų skaitytojų vertimus.

Aplamai, knygų vertimas yra kilnus reikalas, nors retai dėkingas. Ne veltui dar tarp krikščioniškų misionierių ypatingai buvo gerbiami tie, kurie versdavo biblijos tekstus į naujas kalbas (tam kartais prireikė sukurti netgi naujus alfabetus). Štai ir mes stengiamės. Tikriausiai patys svarbiausi mūsų versti tekstai, tai asirų Knyga Maklu, kai kurie Kroulio veikalai, ir galbūt Chaoso magijos Iliuminatų Tanateroto Ordino medžiaga.

A.B.: Magijos bei okultizmo tema, švelniai tariant, nėra svetingai priimama pasaulietinėje visuomenėje, o jūs ką apie tai manote?

N.O.: Pasaulietinėje visuomenėje , jei ir ne priimama, bet ir ne smerkiama. Kur kas didesnė okultizmo konfrontacija buvo ir lieka ne su pasaulietiniu mokslu bei kultūra, o kaip tik su religija, ypač organizuota, ypač su «abraomiška» — krikščionybe ir islamu. Magai yra organizuotų religijų, pirmiausia «oficialių», «valstybinių» tiesioginiai konkurentai. Magija, kaip ir mokslas, kaip ir pasaulietinis humanizmas akcentuoja asmenybės vystymąsi, tobulėjimą, augimą, religija tai atiduoda į dvasininkų, dogmatų rankas. Magija atsižvelgia į mokslo pasiekimus, nes tai padeda plėsti žmogaus galimybes, o religija, kaip taisyklė, sustabarėjo ir pasisako prieš klonavimą, nanotechnologijas, prieš skrydžius į kosmosą, prieš naujas, mokslines koncepcijas, nes mokslas ištrina baltas dėmes pasaulio pažinime, kurias religija priskiria dieviškumui. Magija, kaip ir mokslas, ieško atsakymų, o religija ieško įrodymų tam, kuo ji besąlygiškai tiki. Su mokslu, žinoma, magija turi daug konfliktų, tame tarpe ir neišsprendžiamų, bet tai visų pirma — metodologiniai nesutarimai, o ne bendra problematika. Idealiai, okultizmo vieta yra fronto linijoje tarp nepažinaus bei moksliškai suvokiamo, tai, kaip taisyklė, istorijoje ir nutikdavo, tereikia paminėti tokius vardus kaip Džonas Di ir Džordano Bruno. Dabar, tiesa, vis dažniau «alternatyviai mąstantys» neišmanėliai mėgina pavadinti savus proto išvedžiojimus «ezoterika», ir tai didžiulė šiuolaikinio okultizmo bėda, bet tai vėl gi, problema situacinė, o ne pasaulėžiūrinė.

Kas susiję su visuomene kaip tokia, pasaulietinė visuomenė — tai ne tas pat kas, tarkim, ateistinė visuomenė arba, juolab, materialistinė visuomenė. Pasaulietinė visuomenė skiriasi nuo teokratinės, visų pirma, būtent sąžinės ir tikėjimo išpažinimo laisve (tarp kitko deklaruojama ir rusiškoje Konstitucijoje, bet kruopščiai ignoruojama, pagal faktą, vienos iš daugelio mūsų visuomenės konfesijų naudai), pasaulietinės visuomenės įkūrimas, pasipriešinimas teokratinio obskurantizmo paplitimui — vienas iš mūsų leidinio uždavinių.

A.B.: Jūs magas?

N.O.: Taip. (Dabar, žinoma kad, pusė mūsų skaitytojų pasakys «jeigu sako, kad magas, vadinasi, ne magas», kita — «Tuomet tegul ką nors priburia», bet tai jų asmeniniai lytiniai sutrikimai.) Klausimas, žinoma, suformuluotas šiek tiek nekorektiškai, pirmiausia reikia pateikti magijos apibrėžimą ir apibūdinti patį magą, bet aš pasinaudosiu šiuo nekorektiškumu kaip savotiška landa ir remsiuos apibrėžimu, kuriuo naudojus pats, ir kuris, daugiau mažiau, remiasi įvadu į «Magija teorijoje bei praktikoje», parašytu Alisterio Kroulio: Magija, tai Mokslas ir Menas iššaukti pokyčius pagal savo Valią. Todėl magas, man visų pirma yra tas, kuris išmoko suprasti savąją Valią ir veikti pagal ją, nežiūrint į sunkumus.

A.B.: Jūsų leidinys yra nemokamas, bet kiek aš žinau, žurnalo leidyba, ganėtinai prabangi. Iš kur jūs imate lėšų?

N.O.: Mėgstu su perdėtu pasididžiavimu sakyti, kad reklaminė kampanija per visus 6, jo gyvavimo metus apsiėjo vos 90 rublių (būtent tiek savu metu aš išeikvojau vienkartiniam žurnalo «išsukimui» VKontakte). Visame kitame, žurnalo išleidimas — tai rezultatas to, jog kiekvieną mėnesį pas mus atsiranda unikalus turinys, plius «tiesioginis radijas — iš lūpų į lūpas», visų pirma iš mūsų autorių pusės. Tas pat ir dėl medžiagos: mes, žinoma, neimame pinigų iš mūsų skaitytojų, bet mes ir neišmokame honorarų. Mums laisvanoriškai atsiunčia straipsnius, mūsų adminas visuomeniniais pagrindais (panašiais sumetimais kaip ir mano) dirba tinklalapyje, periodiškai su mumis dalinasi iliustracijomis, ir kita. Tik paskutiniu metu žurnalas pradeda nešti kokias — ne kokias kapeikas: skaitytojų paaukojimai (svetainėje ir pačiame žurnale yra nurodytos sąskaitos), pardavimai už išleistas knygas. Tai žinoma yra per mažai, bet vis geriau nei nieko. Labiausiai mane tenkintu 60 tūkstančių per mėnesį pajamos, kad galima būtų neeikvoti laiko pašaliniam darbui, o taip pat išlaikyti dizainerį — maketuotoją bei tinklo — meistrą ir disponuoti likusiais 15 tūkstančių, paskirstant, esant būtinybei, korektoriams ir kitiems — ypač svarbiems pagalbininkams. Esant tokioms sąlygoms, galėčiau žurnalą padaryti savaitiniu arba, be pagrindinio mėnesinio numerio, kiekvieną mėnesį išleisti tris tematinius, literatūrinius arba naujienų priedus. Esant tokioms sąlygoms, galėčiau žymiai pakelti ir žurnalo kokybę, kadangi atsirastų papildomo laiko pačiam ieškoti vertų autorių. O kol kas pagrindinėmis leidinio sąnaudomis lieka laikas, regėjimas, kartais ir nervai, kartais — «praleistos galimybės», kartais — šeimyniniai barniai (pavyzdžiui, kuomet pusę metų «sedėjau» įtemptame, bet menkai apmokamame darbe, kad turėčiau galimybę daugiau laiko ir jėgų skirti žurnalui, bet būtent tą pusmetį aš, faktiškai suteikiau žurnalui vardą, kuris jau dabar iš lėto ima reikštis piniginiais vienetais). Bet «Apokrifas» man — svarbus mano tiesioginio Didžiojo Darymo realizavimo įrankis, tuomet kai darbas — tik priemonė aprūpinti «užnugarį», todėl kartais tenka aukoti mažiau vertingą vardan vertingesnio.

A.B.: 75 leidinių — tai ne juokas. Kur semiatės įkvėpimo?

N.O.: Faktiškai netgi 120, priskaičiavus tematinius priedus (Bibliotekėlė bei lygiagretūs projektai, nesumuojami). Bet apie įkvėpimą ypatingai nepakalbėsi, juk tai ne 75 tomų autorinių kūrinių rinkinių, «įkvėpimas mano paties darbams, ir okultiniams ir literatūriniams — tai pat atskiras pokalbis). Kiekvienas straipsnis — įkvėpimas, visų pirma, jo autoriaus, o ne redaktoriaus. Iš redaktoriaus reikalaujama, pirmiausia: atsakingumo, darbštumo, atsidavimo. Skonis bei kitos savybės — ne mažiau svarbios, bet mažiau kūrybiškos (ir atitinkamai, mažiau «įkvėptos»).

A.B.: Pirmuose jūsų žurnalo leidimuose ant viršelio puikavosi frazė «Už humorą ir sveiką protą! Daryk ką nori — norėk Neįmanomo». Kokia jos atsiradimo istorija ir kodėl jos neliko vėlesniuose leidimuose?

N.O.: Jos (tai dvi frazės, ne viena) niekur nesidėjo, tiesiog persikėlė nuo viršelio į titulinį lapą. Pirmoji jų, dabar dar ir papildyta paaiškinimu, kurio nebuvo kuomet ši frazė užgimė, bet labai tiko — Kroulio citatai iš jo «Magija be ašarų», kaip tik apie humorą bei sveiką protą! Kas susiję su atsiradimu, tai pirmiau atsirado frazė «Daryk ką nori — siek Neįmanomo». Tai žinoma perfrazavimas Telemos Įstatymo («Daryk tu tavąją valią, lai tai ir būna visas pilnas Įstatymas»), ir prasmė ne tik tame jog reikia norėti Neįmanomo (tai yra kartelė užkelta žymiai aukščiau savo galimybių — kad visada būtų kur augti), bet ir tame, jog nežiūrint viso neįmanomo, jį visgi reikia daryti (nori — vadinasi daryk). Tai devizas — kasdienis devizas, «taikusis», ir tuo pačiu brahmaniškas. Po šiuo žurnalo devizu — okultinis švietimas, pagalba skaitytojams jų asmeniniam vystymuisi. Antrasis — «Už humorą ir sveiką protą!» — devizas kovinis, kšatriškasis, jo negalima pamiršti būtent dabar, kuomet patys šlykščiausi darbai atliekami su rimta veido išraiška, o sveikas protas kruopščiai įtrypiamas į purvą. Tai «bodhisatvų» kovos prieš «smeginlesius» devizas, jo sudedamoji žurnale — propaganda prieš dogmatizmą, obskurantizmą, totalitarinį mąstymą. Pirmasis — tai mano kaip mago devizas, antrasis kaip visuomenės veikėjo. Mano devizas, kaip poeto, neįvardintas, jis — tarp šių dviejų eilučių.

A.B.: Jūsų svetainėje yra skyrius «Žurnalų salė». Ten, apart jūsų, patalpinta daug kitų žurnalų. Pasakykite, tai jūsų projektai ar draugiški jums projektai?

N.O.: Tikriausiai, teisingiausia bus pasakyti jog tai mūsų ginklo draugai. Tai skirtingi okultinės, ezoterinės, filosofinės, religijotyrinio turinio žurnalai, ne visada artimi mums pagal formą bei prasmę, bet esantys šalia pagal tematika. Šį skyrių, kaip ir muzikinį svetainės skyrių, galima pavadinti žodžiu «kolekcija», tiesiogiai juose aš nedalyvauju, nebent kai kuriuose jų (pavyzdžiui «IoPan») yra mano straipsniai, o «Tunelį» («Ibis»), kuris ankščiau buvo tik Wordo formate, aš savu metu konvertavau į pdf.

A.B.: Ką reiškia jūsų herbas?

N.O.: Mes naudojame dvi emblemas — darbinės Kaliningrado grupės «93 in 39» («Telema Kaliningrade») ir patį logotipą (arba logotipo vardo pavardės variantą) «Apokrifo». Tikiuosi jog lamenas — tai simbolis būsimos O.T.O. (Ordo Templi Orientis) Stovyklos Kaliningrade (nepainioti su О.Б.О./B.B.O. — Baltosios Bezdžionės Ordinu). Ant jo klasikinė mandorla nuo O.T.O. lameno, kurios apačioje iš ten pat paimta Graalio Taurė, o vietoje balandžio — Keningsbergo erelis (balandis kaip simbolis mums nelabai simpatiškas, mes labiau plėšrūs, be to reikia pabrėžti ir vietovės simboliką, ir vietoje Uadžet (Horo Akies) — Chaoso Žvaigždė su Akimi Sapnuojančio, chaosiškai — lavkraftiška simbolika, kuri išreiškia chaosiškai — magišką mūsų grupės specifiką.

Ir dar yra «Apokrifo» logotipas, dvi pirmos raidės mūsų «firminio» pavadinimo, ant kurių dega trilapė liepsna. Tiek trejybiškumas, tiek ugnis — labia daugiaprasmiai simboliai, pati akivaizdžiausia jų prasmė susijusi su žurnalu — Mokslo, Religijos ir Magijos sąjunga, ir liuciferiška, prometėjiška Proto Liepsna, besiplaikstanti virš jų.

A.B.: Jūs galite papasakoti apie Baltų Beždžionių Ordiną?

N.O.: Baltos Beždžionės. Tai aš, mano mokiniai ir mokiniai mano mokinių. Mes turim keletą programinių straipsnių, tarp kurių vienas iš pagrindinių — mano «Kulka Smeginlesiui» («Пуля для Мозгоклюя», ją paprasta surasti pagal pavadinimą). Daugiausia mes bendraujame per atstumą, nors praeitais metais aš pravedžiau ir du Pašventimus gyvai — mokiniams, kurie su manimi ilgiausiai visų. Viena iš svarbiausių Ordino užduočių — autonominių, skirtingo turinio grupių tinklo įsteigimas: kūrybiniai rateliai, vaidmenų žaidimų klubai, okultinės bendruomenės, roko grupės, liaudies komitetai ir pan. (tie patys «projektai», apie kuriuos kalbėjau interviu pradžioje), — kurie galėtu tapti visuomeninio gyvenimo branduoliukais iš apačios ir (šiuolaikinis atominis simbolizmas to pačio žodžio «branduolys») paruošti «kritinę masę» pastoviai visuomenės kaitai. Į 0 laipsnį pereina internetu ir be formalių egzaminų, formalūs statutai išdirbti kol kas tik 1 ir dalinai 2 laipsniams (iš keturių, neskaitant Probationer ir Magistro). Simbolizme mes didžiąja dalimi esame ugnies garbintojai, idealogiškai — kažkas nuo Dzen, kažkas nuo Telemos, ir aplamai — «iš pasaulio po siūlelį», priklausant nuo ypatumų kiekvieno tokio «branduolio». Imant istorines analogijas, labai norėtusi O.B.O. prilyginti iliuminatams (arba jeigu, su rusiškais Karelino bei Solonovičiaus «tamplieriais»), tačiau tai, kol kas yra tai ką mes stengiamės pasiekti, o ne tai kas mes esame duotuoju metu.

Papildomas K.I. klausimas lietuviškai leidinio atšakai: Kokie Jūsų planai Lietuvoje, ir ką norėtumėte palinkėti šiai, Jūsų prenumeratorių auditorijai?

N.O.: Daugiau nei prieš pusę metų, mūsų savanorių dėka, išleidome žurnalą ukrainiečių kalba, kiek vėliau — dar ir gruzinų. Iš pradžių mes publikuodavome, beveik išskirtinai tik vertimus, kurie buvo skelbiami rusiškajame «Apokrife», tačiau ilgainiui atsirado ir savarankiška medžiaga. Kadangi pagrindiniai mūsų kontaktai Lietuvoje susiję su Telema bei O.T.O., į pirmą lietuviško žurnalo versijos numerį įėjo Šventos Telemos Knygos. Vienok, tai nereiškia kad «Apokrifas» — išimtinai telemitiškas leidinys. Mes žinome, kad Lietuvoje plačiai išreikštos pagoniškos tradicijos, ir mums norėtųsi būti jų interesų, o taip pat visų, nepriklausomų Tiesos ieškotojų, interesų skleidėjais. Juo labiau, kad mūsų žurnalas atsirado buvusioje Rytų Prūsijos teritorijoje — žemėje, turinčioje glaudžius ryšius su Lietuva, kurios yra artimos, kultūriškai, gamtiškai, istoriškai ir tradiciškai.

O palinkėčiau skaitytojams: abejoti visokia idėja, bet būti ryžtingu, kai ateina metas veikti.