Liber Liberi vel Lapidis Lazuli

lib7

Liber Liberi vel Lapidis Lazuli

Adymbratio Kabbalae Aegyptorum

sub figura VII

KNYGA

Laisvojo arba Lazurito Akmens,

Egiptietiškos Kabbalos Metmenys s

Numeris VII

Laisvanoriškas vieno Laisvojo Adepto

Išsilaisvinimas iš jo Adeptato.

Tai yra Šventyklos Meistro Gymimo Žodžiai

seal-AA

A.·.A.·.

Publikacija klasės A

Negimusiojo Prologas

1. Į mano vienatvę įeina…

2. Fleitos garsas iš prieblandinių šilų ant tolimųjų kalvų papėdžių.

3. Nusidriekė jie audringos upės link, iki pačio dykumų krašto.

4. Aš regiu Paną.

5. Viršuje — amžinos sniegų kepurės.

6. Ir jų smilkymų dūmai kyla aukštyn, į pačias šnerves žvaigždžių.

7. Bet ar man tai rūpi?

8. Man vien tik tolimoji fleita, neišnykstantis Pano atvaizdas.

9. Iš visų pusių Panas, atsiskleidęs regai bei klausai.

10. Pano kvapu yra persmelkta viskas, skoniu jo prisipildė burna, ir prabilo liežuvis mano stebuklinga bei siaubinga kalba.

11. Visi skausmo bei malonumų židiniai yra jo galingame glėbyje.

12. Šeštasis, slaptasis pojūtis suliepsnojo Jo giliausia esme.

13. Ir aš praradęs galvą puolu nuo egzistencijos skardžio.

14. Į pragarmę, į nebūtį.

15. Pabaiga vienatvei, kaip ir visa kam pasaulyje.

16. Pan! Pan! Io Pan! Io Pan!

I

1. Dieve mano, kaip aš myliu tave!

2. Su aršiu žvėries godumu aš medžioju Tave po visą Visatą.

3. Štai Tu stovi, tarytum ant bokšto viršūnės, ant paties krašto įtvirtinto miesto. O aš ant tavęs nusileidžiu lyg paukštė baltoji.

4. Tu esi Numylėtinis Mano; aš regiu Tave lyg nimfą šlaunis savo išskėtusias prie šaltinio.

5. Išsitiesus ji ant samanų paklotės, nėra nieko išskyrus ją vieną.

6. Argi Tu ne Panas?

7. Aš esu Jis. Nekalbėk, o mano Dieve Teįvyksta darymas tyloje.

8. Tegul mano skausmo klyksmas susiformuoja į baltą elniuką, nuskuodžia į miško tankmę.

9. Tu esi kentauras, o manasis Dieve, nuo žibuoklių Tave vainikuosiu iki pat kanopų.

10. Esi tu tvirtesnis nei grūdintas plienas, deimantas neprilygsta Tau.

11. Argi neatidaviau aš Tau šį kūną ir sielą?

12. Aš siekiu tavęs, skrodžiąs durklu kaklą.

13. Tepasisotina šia kraujo srove Tavasis kraugeriškumas, o Dieve mano.

14. Esi Tu smulkutis baltas triušiukas prieglaudoje Nakties.

15. Aš didesnis nei lapė ir didesnis nei urvas.

16. Dovanok man Tavus bučinius, o Viešpatie Dieve.

17. Iš dangaus nužengęs žaibas prarijo kaimenę avelių.

18. Štai liežuvis ir ugnis; aš regiu trišakį einanti per jūrą.

19. Ant galvos feniksas, po juo du spygliai. Perskrodžia jie neteisiuosius.

20. Saugokis, o pilkasis dievuk idant aš neperskrosčiau Tavęs!

21. Nuo pilko į auksinį, nuo auksinio pas tą, kuris aukščiau už Ofiro auksus.

22. Dieve mano juk aš myliu Tave!

23. Kodėl man pašnibždėjai tai kas gali būti suprasta dvejopai? Ar nusigandai Tu, o ožiakoji, raguotasis, o žaibų stulpe?

24. Žaibas aplinkui sėja perlus, nuo perlų nubyra juodi «niekas» lašai.

25. Aš įkurdinau viską ant vienio, vienį-ant tuštumos.

26. Be atramos eteryje, o mano Dieve, mano Dieve.

27. O didžioji šlovės saule, kuri esi paslėpta nuo žvilgsnio Nusipjauk savo vokus.

28. Gamta numirs; ji dengia mane baime, užverianti vokus mano; ji dengia mane nuo Mano sunaikinimo, o Tu atverta Akie.

29. O amžinai besiliejančios ašaros.

30. Ne Izide, motina mano, ne Oziriu — savimi, bet Horu kraujomaišytoju, Tifonui atsidavusiu, — štai kuo tetapsiu aš.

31. Tai mintis, o mintis tai blogis.

32. Panas! Panas! Io Panas! šito užtenka.

33. Negrimzk į mirtį, o siela mano galvok apie mirtį, kaip apie gultą, tau savo glėbį atvėrusį.

34. O kaip aš myliu Tave, o mano Dieve Ir viršum visko toji nitri šviesa lygiagrečiu begalybės spindulių, kurie taip šlykščiai persilaužia proto rūke.

35. Aš myliu Tave.

Aš myliu Tave.

Aš myliu Tave.

36. Tu gražus baltesnis už moterį esi šio virpesio stulpe.

37. Aš veržiuosi aukštyn lyg strėlė ir tampu tuo kas esąs Aukštai.

38. Tačiau tai — mirtis ir liepsna laidotuvių laužo.

39. Iškilk gi laužo liepsnoje, o siela mano Tavo Dievas panašus į pačių tolimiausių dangų šaltą dykynę, į kurią tu išlieji silpną šviesą savo.

40. Kuomet tu pažinsi mane, o tuščias Dieve, liepsna manoji visiškai užges Tavo didžioje N.O.X.

41. Kuo Tu būsi, mano Dieve, kuomet aš nustosiu mylėti Tave?

42. Kirminu, niekuo, niekinga išgama.

43. Bet ak aš myliu Tave.

44. Milijonai gėlių To, kuris esąs Už Ribų, aš nusviedžiau po Tavo kojomis, elijumi ir krauju, ir bučiniais burnos įtryniau aš Tave ir Tavąją Lazdą.

45. Aš užžiebiau Tavo marmure gyvenimą -taip ir mintį!

46. Aš buvau užkerėtas Tavo burnos dvoku, nežinojusios kitokio vyno, apart gyvenimą.

47. Kokios baltos šios lūpos nuo Visatos rasos lašų.

48. Ak žvaigždžių šaltinis yra išliejamas Aukštumų motinos, išeik!

49. Aš esu Toji, kuri ateis, Mergelė visiems vyrams.

50. Aš esu vaikas Tavo akivaizdoje, o Tu Dieve satyre.

51. Tu nubausi mane malonumais — Greičiau Greičiau Greičiau.

52. Io Pan Io Pan Aš myliu Tave. Aš myliu Tave.

53. O mano Dieve, pasigailėk manęs.

54. Dabar!

Atlikta. Mirtis.

55. Aš išrėkiau žodį ir virto jis galingu užkeikimu idant surišti tai kas Neregima, ir burtais, idant atrišti tai kas yra pančiuose, o taip atrišti, kas yra pančiuose.

II

1. O mano Dieve imki mane vėlei ir vėlei. Amžiams Amžiams.

2. Tai kas ugnimi iš Tavęs išėjo iš manęs išeina vandeniu, tegul Tavoji Dvasia visiškai užvaldo mane, idant mano Delnas išveržtu žaibą.

3. Keliaudamas per Visatą aš mačiau dviejų galaktikų kovą: jos susitrenkusios ragais, tarytum jaučiai ant žemės, perskrosdavo viena kitą. Aš nusigandau.

4. Ir nutraukusios savo mūšį, atsisukusios į mane, jos sutriuškino mane, ir sudraskė į skutelius.

5. Geriau jau, kad mane būtu sutrypęs Pasaulį laikantis Dramblys.

6. O mano Dieve Tu rankinis mano vėžliukas.

7. Tačiau Tu neši ant savęs Dramblį laikantį Pasaulį.

8. Aš prasibraunu pro šarvus Tavo, lyg meilužis į savo mylimosios patalus, aš įšliaužiu į vidų ir sėdžiu Tavo širdyje, tokioje jaukioje ir šiltoje, kokia tik tegali būt.

9. Tu pridengi mane, kad negirdėčiau aš Pasaulį laikančio Dramblio trimito garso.

10. Agoroje už Tave neduos nė obolo, nors Tavęs nenupirkti ir už visos Kūrinijos kainą.

11. Tu panašus į gražiąja vergę, nubiete, kurios apnuoginti purpurai prisiglaudė prie marmuro šių kolonų žalių, virš maudyklės.

12. Liejasi vynas iš jos juodų spenelių.

13. Neseniai aš gėriau vyną svečiuose pas Pertinaksą. Berniukas išpilstytojas buvo nuolankus man ir pilstė iš ąsočio šį puikų, saldųjį chiosą.

14. Buvo ten ir paauglys dorietis, geras imtininkas bei atletas. Pilnaties mėnulis įtūžęs šalin bėgo, nuriedėjęs per pakrantę. Ak, o mes gi tik juokėmės.

15. Aš buvau mirtinai girtas, o mano Dieve, bet Pertinaksas nuvedė mane prie vestuvinio guolio.

16. Ant manęs buvo uždėtas erškėčių vainikas — mano vienintelė vestuvinė dovana.

17. Tu tarytum ragas ožio nuo Astoro krantų, o Tu mano Dieve, — gumbuotas, kreivas ir tvirtas kaip velnias.

18. Šaltesnis nei visi ledynai iš visų Pilkojo kalno ledynų buvo tas vynas, kuris išsiliejo iš jo man.

19. Laukinė dykynė, mėnulis dylantis. Debesys nešasi per dangų. Pušys žiedais stovi, už jų — aukšti kedrai. Tu esi viduryje.

20. O džiūgaukite rupūžės ir katės, jūs glitus padarai, eikite čionai.

21. Šokite, šokite priešais Viešpatį Dievą mūsų!

22. Jis yra jis, Jis yra jis, Jis yra jis!

23. Kodėl man tęsti?

24. Kodėl? Kodėl? Netikėtai murma ir kvaksi milijonai pragaro velniūkščių.

25. Ir pasigirsta juokas.

26. Tačiau jis nesuteršia Kūrinijos, nesukrečia žvaigždžių.

27. Dieve kaip aš myliu Tave!

28. Aš einu per beprotnamį, visi žmonės aplink mane yra bepročiai.

29. O Beprotybė, beprotybė, beprotybė geidžiama tu!

30. Bet aš myliu Tave, Dieve!

31. Šitie žmonės dejuoja ir kaukia, brenda ir jų burnos putoja.

32. Mane apima baimė. Aš negaliu susitvardyti, aš vienišas. Vienišas. Vienišas.

33. Pagalvok tik, o Dieve, koks aš esu laimingas Tavąja meile.

34. O marmurine Pan! O melagingas, piktdžiugiškas veide! Aš myliu bučinius Tavo, kurie esą tamsūs, kruvini ir dvokiantys O marmurini Pan Tavieji bučiniai tarytum saulės šviesa viršum Egėjo jūros mėlynės, jų kraujas-Atėnų dangaus saulėlydžio kraujas, dvokas jų-tarytum makedoniškų Rožių sodas.

35. Man sapnavosi saulėlydis, ir rožės, ir vynuogių kekės. Tu buvai ten, o mano Dieve, Tu stojai priešais mane Atėnų heteros pavidale, ir aš mylėjau Tave.

36. Tu ne sapnas! O Tu pernelyg nuostabus tiek sapnui tiek realybei!

37. Aš išvaikau pamišėlius gyvenančius šioje žemėje, aš vaikštau po sodą vienas kartu savo šunyčiais.

38. Aš neaprėpiamai didelis, toji galaktika-tik dūmų kamuolys nuo mano smilkalų.

39. Deginki gi tas keistąsias žoles, o Dieve!

40. Virkite man paaugliai raganiškus viralus iš jūsų žvilgsnių.

41. Pati siela apsvaigo.

42. Tu girtas, o mano Dieve, nuo manųjų bučinių.

43. Kūrinija vartosi, Tu pažvelgei į ją.

44. Du syk ir viskas įvyko.

45. Ateiki, o mano Dieve ir užsklęskime vienas kitą glėbyje!

46. Tingiai ir godžiai, aistringai ir kantriai-taip aš darbuosiuos.

47. Ir tuomet ateis Pabaiga.

48. O Dieve O Dieve!

49. Kvaila yra Tave mylėti-Tu negailestingas, Tu neduodi man Savęs.

50. Ateik gi pas mane dabar Aš myliu Tave Aš myliu Tave!

51. O mielas mano, mielas mano-Pabučiuok mane!

52. Sapne, pasiimk mane! Mirtie pasiimk mane! Šis gyvenimas perdiem apstus; jis skaudina, jis žudo, gana man jo.

53. Leisk man sugrįžt į pasaulį; o taip, sugrįžt į pasaulį.

III

1. Aš buvau Amono-Ra žyniu, Amono-Ra Šventykloje, Tėbuose.

2. Tačiau pasirodė Bakhas dainuodamas dainas, atėjo jis su mergelių svita, apsirėdžiusių vynuogių kekėmis — mergelės tamsiais apsiaustais, ir Bakhas tarp jų, tarytum elnias jaunas

3. Dieve įtūžęs aš išbėgau ir išvaikiau šį chorą!

4. Bet Bakchas stojo šventykloje mano kaip Amono — Ra žynys.

5. Aš gi aistros pagautas. Išėjau kartu su mergelėmis į Abisiniją, ir gyvenome ten patirdami begalinį džiaugsmą.

6. Suvirš saiko, išties taip!

7. Vardan Bakcho šlovės pasiryžęs ragauti aš ir sunokusį vaisių ir nebrandų.

8. Terasos vainikuose iš aštrialapio ir oniksas, opalas ir sardoniksas slenksčiais užkyla aukštyn į vėsią žalumą, portiko malachitinio.

9. Viduryje — krištolinis moliuskas, austrės atmaina, o šlovė Priapui! O palaima Didžiosios Deivės!

10. Jame yra perlas.

11. O Perle tu atsiradai iš didybės siaubingojo Amono Ra.

12. Ir perlo širdyje, aš žynys, išvydau neblankstantį spindesį.

13. Tiek ryškų, jog mes negalėjom žiūrėti Bet žvelk kruvinai raudona rožė, ant kryžiaus iš įkaitusio aukso!

14. Ir aš nusilenkiau Dievui. Bakchai tu esi numylėtinis manojo Dievo!

15. Aš, tas kuris buvo žyniu Amono Ra šventykloje ir stebėjau Nilo tėkmę daugybę mėnesienų, daug o daug mėnesienų, — nūnai aš jaunas elnias pilkos žemės.

16. Įsteigsiu aš šokius savus, jūsų maldų metą, ir tie kurie kuriuos aš slaptai myliu, jūs sveikins.

17. Pamilsi tu vieną iš šių pilkosios žemės valdytojų.

18. Jis atneš tau tai, be ko visa yra perniek: gyvenimą žmogaus, kuris išsilies vardan tavosios meilės ant Mano Altoriaus.

19. Amen.

20. Greičiau tai įvyktu, o Dieve, mano Dieve Aš ilgiuosi Tavęs, aš klaidžioju visiškai vienas tarp pamišusių žmonių, pilkoje apleidimo žemėje.

21. Tu įkurdinsi šlykštųjį ydos Atvaizdą. O džiaugsmas — padėti šį akmenį, kuris taps kertiniu.

22. Bet jis užkeltas ant aukšto kalno, vien tik mano Dievas bendraus su juo.

23. Iškalsiu aš jį iš vientiso rubino, iš toli bus matyti jis.

24. Ateiki Išjudinsim žemės indus, liesis iš jų stebuklingas vynas.

25. Mano rankoje jis auga, jis uždengs visą dangų.

26. Tu esi už mano nugaros, aš rėkiu beprotiškos laimės apimtas.

27. Ir galingasis Ituriel tuomet prabilo: «Nusilenkime ir mes šitam neregimam stebuklui»!

28. Ir nusilenkė jie, ir nuskriejo arkangelai per dangų.

29. Keistas ir kupinas paslapties, tarytum geltonas šventikas iš šiaurinių kraštų šaukiantis beskaitlius būrius gigantiškų pilkų paukščių, toks aš stoviu ir šaukiuosi Tave!

30. Tegul neužtemdo jie saulės savo sparnais bei triukšmu.

31. Formą ir tuos kas ją garbina — šalin!

32. Aš tveriu ramybėje.

33. Tu kaip erelis žuvininkas ant ryžių lauko, aš gi didelis raudonas pelikanas saulėlydžio vandenyse.

34. Aš kaip juodasis eunuchas, o Tu jataganas. Aš nukertu galvą tam kuris yra pilnas šviesos, duonos ir druskos davėjui.

35. Taip aš triuškinu, ir kraujas it saulėlydis ant Karališko Miegamojo lazurito.

36. Aš triuškinu Išsiskaidė visas pasaulis į galingą vėją, ir garsus balsas vapa neįmanoma žmonėms ištarti kalba.

37. Aš atpažįstu šį žvėrišką pirmutinės laimės šūksnį, skriskime gi įkandin jam ant audringo vėjo sparnų tiesiai į šventąją Hathoor buveinę, atnašaukime jai ant altoriaus penkias karvės brangenybes!

38. Vėlei nežmoniškas balsas!

39. Visu savo titaniškumu aš puolu į viesulo nasrus, ir triuškinu ir triumfuoju, ir iškylu viršum jūros.

40. Štai kažkoks Dievas, keistas ir išblyškęs, dievas skausmo bei mirtinų ydų.

41. Siela mano gelia pati save, kaip skorpionas patekęs į ugnies apsuptį.

42. Šis mirtinai išblyškęs Dievas nuskęs savo veidą, Dievas subtilumo bei juoko, jaunas dorėniškas Dievas,-jam aš tarnausiu.

43. Kadangi pabaiga jam-nenusakoma kančia.

44. Geriau jau vienišumas didžiosios pilkosios jūros!

45. Tačiau pilkosios žemės gyventojus ištiks bėda, o mano Dieve!

46. Leisk man apiberti juos rožėmis!

47. O šaunusis Dieve, nusišypsok pikta lemiančia šypsena!

48. Aš nuskinsiu Tave, o mano Dieve nuo medžio saulės sušildyto lyg purpurine slyvą. Kaip tu tirpsti mano burnoje, Tu esi cukrus pašventintas žvaigždėmis!

49. Visas pasaulis mano akyse yra pilkas kaip senas, sudėvėtas vynmaišis.

50. Visas vynas iš jo yra ant šių lupų.

51. Tu pradėjai mane ant marmurinės Statulos, o ano Dieve!

52. Kūnas jo šaltas tarsi milijonai mėnulių ir kietesnis už deimantą amžinybės. Kaip man išeiti iš ten į šviesą?

53. Tu-tai Jis, o mano Dieve O mano mylimasis Vaike mano Džiaugsme mano Tu tarsi mergelių plejada, kaip gulbių pulkas ant ežero paviršiaus.

54. Aš jaučiu švelnumo reikšmę.

55. Aš esu tvirtas ir stiprus kaip vyras, bet Tu ateik aš būsiu švelnus ir moteriškas.

56. Sutrinsi Tu mane, po Tavosios meilės vynuogių presu. Kraujas mano suvilgys su Meilės Kančioje litanija degančias pėdas Tavo.

57. Bus nauja gėlė laukuose, o vynuogienojuose naujos kekės.

58. Bitės suneš naują medų, ir poetai sudainuos naują dainą.

59. Kaip prizas man atiteks Ožiaragio Skausmas ir panirs į snaudulį Dievas sėdintis ant Laikų pečių.

60. Tuomet viskas kas užrašyta įvyks; taip, tai įvyks.

IV

1. Aš tarytum mergelė besipliuškinanti švariame tvenkinyje, vėsiame jo vandenyje.

2. O mano Dieve Tamsus ir geidžiamas iškyli tu iš po vandenų, tarytum auksinis rūkas.

3. Visas Tu esi grynas auksas: plaukai ir antakiai tavo ir švytintis veidas, iki pat pirštų galiukų esi Tu viena rausva auksinė svaja.

4. Į akis Tavo auksines, į pačias jų gilumas, puolė manoji siela, lyg arkangelas grasinantis saulei.

5. Kalavijas mano perskrodžia Tave kiaurai ir kiaurai, gražus Tavo kūnas, paslėptas už šių migdolinių akių išlieja krištolinius mėnulius.

6. Gyliau vis gyliau. Aš tarytum visa Visata, krentu žemyn į Metų bedugnę.

7. Kadangi Amžinybė kviečia, Anapusybė kviečia, Žodžio pasaulis laukia mūsų.

8. Užteks šnekų, o Dieve sugriebk šuns iltimis Amžinybės man už gerklės!

9. Aš panašus į sužeistą paukštį, besidaužanti sparnais rate.

10. Kas žino kur aš nukrisiu?

11. O Palaimintasai O Dieve O rijike (žmogėdra).

12. Leisk man kristi, nukristi žemyn, nukristi toli, tolyn, vienatvėje.

13. Leisk man kristi!

14. Niekur nėra jokios ramybės, o Mano Širdie, vien tik tame lopšyje, supusiame karalaitį Bakchą, šlaunį Švenčiausiojo.

15. Ten ramybė po skraiste nakties.

16. Uranas priekaištavo Erotui, o Marsas Olimpui. Aš priekaištauju savo gražiajam numylėtiniui su sauliniais karčiais, nejaugi man ne dainuot?

17. Nejaugi mano užkeikimai nesurinks aplink mane, nuostabios kompanijos iš medžių dievų, kūnai kurių blizga mėnuli šviesoje, ir medaus ir miros patepimais.

18. Palaimos pilni jūs, numylėtiniai mano Suskubkime į žemumas, kur tamsybės sutirštėjo stipriau!

19. Ten mes puotausime su mandragora ir laukiniu česnaku.

20. Tenai Numylėtinis iškels Mums šventą puotą. Rudų grūdų papločių mes ragausime pasaulio maistą ir būsime stiprūs.

21. Iš rausvos ir siaubingos mirties taurės mes ragausim pasaulio kraujo ir būsim girti.

22. Ohe daina vardan Iao, daina vardan Iao!

23. Ateiki, leisk mums padainuoti tau, Iakch neregimas, Iakch triumfuojantis, Iakch nenusakomas!

24. Iakchus, O Iakchus, O Iakchus būki šalia mūsų!

25. Ten veidas visų laikų apsiniaukė ir nušvito tikroji šviesa.

26. Ir nuskambėjo kažkoks kvietimas nepažįstama kalba, ir perskrodė stovinčius sielos vandenys, ir kūnas, ir protas mano išgijo nuo savo negalios, nuo savęs pažinimo.

27. Taip angelas sudrumstė vandenis.

28. Štai yra kvietimas Jo: IIIOOShBThIO-IIIIAMAMThIBI-II.

29. Ir nesudainavau jo po tūkstantį kartų į naktį, per tūkstantį naktų prieš Tau ateinant, O mano liepsnojantis Dieve, ir perdūrei mane savo ietimi. Tavo purpurinis apsiaustas išsiskleidė per visą dangų, kad Dievai pasakė: «Viskas liepsnoja, tai yra pabaiga».

30. Taip pat prisiglaudei Tu savo lūpomis prie žaizdos ir iščiulpei milijoną kiaušinių. Ir Tavoji motina atsisėdo ant jų, ir štai Žvaigždės ir žvaigždės, ir užribiniai Dalykai, atomai kurių yra žvaigždės.

31. Ir tuomet aš išvydau Tave, o mano Dieve, sėdintį kaip baltą katiną, ant pavėsinės iš lapijos grotelių, ir pasaulių sukimosi gaudesys buvo Tau malonus.

32. O baltasis katine, Tavo kailis žarsto žiežirbas Tavo traškėjimas lydi pasaulių iširimą.

33. Aš daugiau mačiau Tavęs šiame baltame katine, nei Eonų Regėjimuose.

34. Ra valtyje aš keliauju, bet aš niekur regimoje Visatoje neradau kas prilygtu Tau.

35. Tu buvai tarytum sparnuotas baltas arklys ir aš lėkiau raitas ant Tavęs per amžinybę priešais Dievų Viešpatį.

36. Taip lekiam mes iki šiol!

37. Tu buvai kaip sraigė, krentanti iš dangaus spygliuočių miške.

38. Akimirkai Tu buvai pasimetęs apleistame sode tarp patinkančio ir nepatinkančio.

39. Bet išvydau aš gražųjį Dievą už pūgos — Tu buvai Jis!

40. Taip pat aš skaičiau didžioje Knygoje.

41. Ant senos jos odos buvo užrašytos auksu raidės: Verbum fit Verbum.

42. Taip pat Vitriol, ir hierofanto vardas:

V.V.V.V.V.

43. Visa tai sukosi ugnyje, žvaigždžių ugnyje, išskaidytoje ir tolimoje ir visiškai vienišoje-kaip Tu ir Aš, O apleista siela mano Dievo

44. Taip, ir rašmenys:

Tai yra gerai.

Tai yra balsas, šokiravęs žemę.

45. Aštuonis kart jis sušuko, ir po aštuonis ir aštuonis, aš skaičiuosiu Tavo laiminimus, O Tu, Vienuolikadali Dieve 418!

46. Тaip, ir daug didesni, dešimt dvidešimt dviejuose kryptyse, kaip statmuo Piramidės bus laiminimai Tavi.

47. Jei aš suskaičiuosiu, jie yra Viena.

48. Nuostabi yra Tavo meilė, O Viešpatie Kuri yra atskleidžiama tamsybėse, ir tas kuris klaidžioja tankmių siaube, gali atsitiktinai pagauti Tave, tarytum gyvatė pagaunanti mažą paukštį giesmininką.

49. Aš pagavau Tave, švelnusis mano strazde, aš esu kaip sakalas smaragdinės motinos, aš gaudau Tave instinktyviai, nežiūrint kad nusilpo mano regėjimas nuo Tavo šlovės.

50. Kol kas ten tik kvaili žmonės, štai ten, Aš regiu juos ant geltono smėlio, apsirėdžiusius Tyro purpurais.

51. Jie traukia tinklais, jų spindintį Dievą į sausumą, jie užkuria ugnį vardan Valdovo Ugnies ir išrėkia šventvagiškus žodžius, net prakeiksmo siaubą sukeliančius: Amri maratza, maratza, atman deona lastadza maratza maritza — maran!

52. Po to jie kepa savo spindintį Dievą ir ryja nekramtydami gabalais.

53. Tai blogi žmonės, o gražusis vaike pereikime į Anapusį Pasaulį.

54. Tapkime maloniu masalu, priėmę viliojančia išvaizdą.

55. Aš būsiu panašus į prabangią nuogą moterį, dramblio kaulo spalvos krūtimis su auksiniais speneliais, mano visas kūnas bus tarytum žvaigždžių pienas. Aš tapsiu švytinčia ir graike, kurtizane iš Delo, nestabilios Salos.

56. Tu būsi kaip raudonas sliekas ant kabliuko.

57. Bet tu ir aš gaudysim mūsų žuvį vienodai.

58. Po to tu būsi spindinti žuvis, auksine nugara bei sidabro pilvu: Aš būsiu kaip aršus gražus vyras, stipresnis nei dvi dešimtys bulių, vyru iš Vakarų nešančiu didžiulį maišą brangakmenių, ant lazdos kuri yra didesnė nei visko ašis.

59. Ir žuvis bus paaukota Tau, ir stiprusis vyras nukryžiuotas vardan manęs, ir Tu ir aš bučiuosimės, ir išpirksime klaidą Pradžios; taip, klaidą pradžios.

V

1. O mano nuostabusis Dieve aš plaukioju širdyje Tavojoje tarytum upėtakis klanų sraute.

2. Iš ežero į ežerą šokinėju džiaugsmui savo, aš esu puikus ir įdegęs, ir auksinis ir sidabrinis.

3. Vau, aš esu puikesnis nei rusvas rudens miškas, per sniego griūtį.

4. Ir krištolinis mano minčių urvas yra puikesnis nei aš.

5. Vien tik vienu kabliuku mane galima pagauti, ir tai yra moteris, ant kelio šalia upelio. Lieja ji šviesos rasas ant savęs, ir į smėlį, kurie suteka į upe.

6. Štai mirtų krūmas ir paukštis ant jo, vien tik giesmė šio paukščio tegalinti mane prikelti ir ežero Tavo širdyje, o mano Dieve

7. Kas yra šis neapolitanietis berniukas, kuris juokiasi laimingas? Jo mylimasis yra galingas Ugnies Kalno krateris. Aš regėjau apanglėjusias jo galūnes nešamas žemyn!

8. Ir Ak cikadų svirpesys!

9. Aš menu tas dienas, kuomet buvau meksikiečių vadas.

10. O mano Dieve, ar ir tuomet Tu buvai, kaip ir nūnai, nuostabus mano numylėtinis?

11. Ar mano paauglystė tada kaip ir nūnai buvo Tavo žaismingume ir Tavo džiaugsme?

12. Iš tiesų menu aš tas negailestingas dienas.

13. Aš atsimenu kaip mes užpildavome karčius ežerų vandenis savo auksiniu srautu, kaip mes Citlaltepetlio krateryje paskandinome neįkainuojamą atvaizdą.

14. Kaip geroji liepsna iškėlusi mus, nunešė teisiai į žemumas, į nepraeinamą tankmę.

15. Taip, Tu buvai keista raudona paukštė su auksiniu snapu. Aš buvau tavo antroji pusė tuose žemumų miškuose, ir ataidėjo iki mūsų spiegianti! sužalojusių save žynių daina ir pamišę klyksmai Aukojamų Mergelių.

16. Ten buvo nuožmus sparnuotas Dievas, Jis atskleidė mums išmintį savo.

17. Ir nusipelnėme mes tapti auksinėmis žvaigždžių sėklomis, nejudrios upės smėlynuose.

18. Taip, ir toji upė taip pat buvo upė laiko ir erdvės.

19. Tenai mes išsiskyrėme, ir nepertraukiamai nuo to meto tapdavome tai mažesniais, tai didesniais, bet ne, pagaliau, o saldusis Dieve, mes tapome savimi pačiais ir mes vienas kitam esame lygūs.

20. O Dieve mano, Tu tarytum mažas baltas ožiukas su žaibu tarp ragų.

21. Aš myliu Tave, aš myliu Tave.

22. Kiekvienas įkvėpimas, kiekvienas žodis, kiekviena mintis, kiekvienas veiksmas yra meilės aktas su Tavimi.

23. Mano širdies dūžiai yra meilės švyturys.

24. dainos mano yra švelnūs ilgesingi atodūsiai.

25. Mintys mano yra pats susižavėjimas.

26. Ir mano darbai yra miriadai Tavo vaikų, žvaigždės ir atomai.

27. Tegul būna niekas!

28. Tegul visa prasmenga šiame meilės vandenyne!

29. Šis atsidavimas yra galingas užkeikimas išvysiąs demonus Penkių!

30. Ak Dieve Viskas išnyko Tu pasiekiai savąja ekstazę. Falutli Falutli!

31. Tai yra tylos triumfas. Nėra daugiau balso visko.

32. Taip tebūna iki pat pabaigos. Mes kurie buvome dulkėmis, niekuomet nesunyksime iki dulkių.

33. Tebūnie taip!

34. Po to, O mano Dieve, kvėpuosime Aromatu Sodo Gėlių. Visos jos turi šlykštų prieskonį.

35. Kūgis yra perrėžtas begaliniu spinduliu, gyvenimo hiperbolinė kreivė išteka į būtį.

36. Tolyn ir tolyn mes plaukiame, Bet mes nejudame. Tai yra sistemos grandinė, kuri nukrenta nuo mūsų.

37. Pirmuoju nukrenta niekingas pasaulis, pasaulis senos pilkos žemės.

38. Atkrenta jis neįsivaizduojamai toli, liūdnas barzduotas veidas pirmininkauja jame, jis išnyksta tyloje ir sielvarte.

39. Mes esame tyloje ir palaimoje, ir veidas yra besijuokiančio Eroto veidas.

40. Šypsena pasitinkame mes jį ir slaptais ženklais.

41. Jis vedasi mus į Apverstus Rūmus.

42. Ten yra Kraujuojanti Širdis, piramidė nusileidusi viršūne žemyn, žemiau už Pradžios Klaidą.

43. Nuramink mane Šlovėje Tavojoje, O numylėtini, O karališkas meiluži šios ištvirkėlės mergelės, Slapčiausio šių Rūmų Kambario viduje.

44. Tai įvyko greitai, taip ir antspaudas uždėtas virš sklepo.

45. Yra vienas kuris atvers jį.

46. Ne atmintimi, ne vaizduote, ne malda, ne pasninku, ne saviplaka, ne narkotikais, ne ritualu, ne, meditacija bet vien tik pasyvia meile jis atvers.

47. Jis lauks Numylėtinio kalavijo ir apnuogins savąjį kaklą kirčiui.

48. Ir plūstels kraujo srovė aukštyn, ir išbraižys mano runas danguje, taip mano runas danguje.

VI

1. Tu buvai žynė, o mano Dieve tarp druidų, ir mes pažinom ąžuolo galybę.

2. Mes pagal Visatos atvaizdą pastatėme sau šventyklą iš akmenų, Tu išreiškei ją nepridengtai, o aš užslėptai.

3. Atlikome mes daugel stebuklingų dalykų vidurnaktį.

4. Po dylančia mėnesiena mes dirbome.

5. Per lygumas nuaidėjo siaubingas vilkų kaukimas.

6. Mes atsakėme, mes medžiojome kartu su gauja.

7. Mes atvykome iki naujos Koplyčios ir Tu išsinešei po savo druido apsiaustu Šventąjį Gralį.

8. Pasislėpę ir slapčia mes išgėrėme informacijos sakramentą.

9. Tuomet siaubinga negalia apėmė pilkosios žemės gyventojus, mes gi nudžiugome.

10. O mano Dieve paslėpki Savąja Šlovę.

11. Ateiki kaip vagis ir pagrobkime Sakramentus!

12. Mūsų giraitėse, mūsų atsiskyrėlių celėse, mūsų palaimos medaus koriuose, mes gersime, mes gersime!

13. Tai yra vynas, kuris suteikia viskam tikrą tobulo aukso tinktūrą.

14. Yra gilūs slėpiniai šiose dainose. Nepakanka klausytis paukščio, kad mėgautis dainavimu reikia būti paukščiu.

15. Aš esu paukštis, ir Tu esi mano daina, O mano šlovingasis greitakojis Dieve!

16. Tu reguliuojantis žvaigždėse, tu skrieji ant septynių žvaigždynų tiesiai per Nebūties apskritimą.

17. Tu Gladiatorius Dievas!

18. Aš groju ant savo arfos, Tu atsimušinėji nuo žvėrių ir liepsnos.

19. Tu gauni Tavo džiaugsmą muzikoje, ir aš kovose.

20. Tu ir aš esame numylėtiniai Imperatoriaus.

21. Žvelk jis pakvietė mus ant Imperatoriškos pakylos.

Naktis nužengia, tai yra didinga garbinimo ir palaimos orgija.

22. Naktis nukrenta kaip nusagstytas žvaigždutėmis apsiaustas nuo karališko peties nukrenta ant vergo.

23. Jis pakyla kaip laisvas žmogus.

24. Užmesk tu, O pranaše apsiaustą ant šitų vergų!

25. Naktis dydi, ir retos ugnys joje, bet laisvė vergams tai yra šlovės realizavimas!

26. Taip ir aš nužengiau į didelį niūrų miestą.

27. Jame negyva Mesalina pakeitė savąja karūną į nuodus mirusios Lakustos, tenai stovėjo Kaligula, ir daužės užmaršties jūra.

28. Kuom buvai Tu, O Cezari, kad Tu pažinai Dievą arklyje?

29. Štai mes išvydome Baltąjį saksų Arklį išgraviruota ant žemės, ir mes matėme Jūrų Arklius, kurie liepsnojo viršum senos pilkos žemės, ir putomis jų šnervių apšvietė mus!

30. Ak bet aš myliu tave, Dieve!

31. Tu esi kaip mėnulis virš apledėjusio pasaulio.

32. Tu esi kaip aušra aukščiausių sniegynų ant išdegusių lygumų tigro šalies.

33. Tylėjimu ir kalba aš garbinu Tave.

34. Tačiau visa tai yra bergždu.

35. Vien tik Tavo tylėjimas ir Tavo kalba kad garbinimas man padėtu.

36. Raudokite, O žmonės pilkos žemės, nes mes išgėrėme jūsų vyną, ir liko jums tik karčios nuosėdos.

37. Tačiau iš to mes distiliuosime gėrimą pranokstantį nektarą Dievų.

38. Ten turi vertę mūsų tinktūra, pasauliui Kvepalų ir aukso.

39. Kadangi mūsų projekcijos raudonoji pudra yra anapus visų galimybių.

40. Maža yra žmonių, bet yra pakankamai.

41. Mano siela kanda pati sau — kaip skorpionas pažymėtas ugnimi.

42. O mielas mano Dieve kokią puotą Tu mums iškėlei.

43. Pažvelk šviesos ir gėlės ir mergelės!

44. Skanauk šiuos vynus ir papločius ir puikią mėsą.

45. Kvėpuok smilkalų dūmais ir debesimis mažųjų dievų, tokių kaip medžių nimfos gyvenančių nosių šnervėse.

46. Visu kūnu pajausk šlovingą marmurinių plytų vėsos tolygumą ir dosnumą saulės šilumos bei vergų kūnų!

47. Tegul Neregimasis užtvindys viską ryjančioje šviesoje, Jo naikinančia jėga!

48. Taip Visas pasaulis suskilo, kaip senas senas medis, nuo žaibo!

49. Ateikite, o dievai, ir mes pietausim.

50. Tu, o mano mielas, mano nepailstamas Dieve — žvirbli, palaima mano, aistra mano, melagi mano, ateiki Tu, ir čiulbėki ant mano dešinės rankos.

51. tai buvo Al Ain’o žynio prisiminimų istorija, o taip Al Ain’o žynio.

VII

1. Nuo deginamų smilkalų atsiskleidė Žodis, ir nuo tolimų kraštų žolelių.

2. O kviečiai, medus ir aliejus O nuostabioji mėnesienos vėliava plazdenanti palaimos centre!

3. Tai išbintavo lavoną, tai išpančiojo pėdas Ozirio, kad liepsnojantis Dievas įtūžyje pralėktu pro dangaus tvirtybę, nešinas stebuklinga ietimi.

4. Tačiau iš grynojo juodojo marmuro yra šioji sielvartinga statula ir pastovus skausmas akių yra aklumo rėžimas.

5. Mes suprantame ekstazę šio įskilusio marmuro, perplėšto karūnuoto vaiko gimdymo skausmuose, auksinio skeptro, Dievo auksinio.

6. Mes žinome kodėl viskas paslėpta akmenyje, karsto viduje, didžiuliame kape, ir mes antriname: Olalam Imal Tutulu kaip yra užrašyta senovės knygoje.

7. Trys žodžiai iš knygos tos yra tarytum gyvenimas naujojo eono, joks dievas neperskaitė jos visos.

8. Bet tu ir Aš, O Dieve parašėme tai puslapis po puslapio.

9. Mes turime vienuolika kart perskaitymų, Vienuolika karčio žodžio.

10. Šios septynerios raidės kartu sudaro septynerius skirtingus žodžius. Kiekvienas žodis yra dieviškas, ir septynerios sentencijos yra paslėptos ten.

11. Tu esi Žodis, o mano mylimasis, mano viešpatis, mano meistras!

12. O ateiki pas mane, sumaišyki ugnį su vandeniu, kad viskas ištirptu.

13. Aš laukiu Tavęs miegodamas bei būdraudamas. Aš nebešaukiu daugiau Tavęs, kadangi Tu esi manyje. O Tu, kursai padarei mane gražiu instrumentu suderintu su Tavo ekstaze.

14. Tačiau Tu visada esi anapus, lygiai kaip Aš.

15. Aš pamenu šventąją dieną metų sutemose, Ozirio Lygiadienio sutemose, kuomet pirmą sykį aš išvydau Tave regimai, kuomet pirmoji siaubinga vyko kova, kuomet Ibio-galvis kerais išvijo vaidus.

16. Aš pamenu Tavo pirmąjį bučinį, kaip jį atmena mergelė. Nė tamsiuose siauruose keliuose nėra kitų: «Tavo bučiniai buvo».

17. Nėra kito šalia Tavęs, visoje Meilės Visatoje.

18. Mano Dieve, aš myliu Tave, O Tu ožy auksiniais ragais.

19. Tu gražusis Apio bulius! Tu gražioji Apopio gyvatė! Tu gražusis Nėščiosios Deivės vaikas!

20. Tu sujudėjai Savajame sapne, O senovės metų sielvarte! Tu iškėlei savo galvą kirčiui, ir viskas ištirpo Šlovės Bedugnėje!

21. Pabaiga žodžio raidėms, pabaiga septiniaskartei kalbai.

22. Suvesk man stebuklą šito viso į atvaizdą kupranugario kaulėto sparčiai žingsniuojančio per smėlynus.

23. Vienišas yra jis ir bjaurus, vienok pasiekė jis karūną.

24. Ak džiūgauk! džiūgauk!

25. O mano Dieve! O mano Dieve! Aš esu tik taškas amžių žvaigždžių dulkėse. Aš esu Meistras Slaptųjų Dalykų!

26. Aš esu Įvedėjas ir Parengėjas. Mano yra Kalavijas, ir Mitra, ir Sparnuotasis Skeptras.

27. Aš esu Iniciatorius ir Naikintojas. Mano yra Sfera, ir paukštis Benu ir Lotosas Izidės, mano dukters!

28. Aš esu Vienas, anapus šito viso. Ir aš nešu simbolius galingos tamsos.

29. Ten bus sigilė kaip beribis juodas, aukščiausias mirties vandenynas, o viduryje jo tamsos liepsna, skleidžianti savo naktį viršum visko.

30. Ji praris tą mažesnę tamsą.

31. Tačiau iš šios prarajos kas atsakys: Kas yra?

32. Ne Aš.

33. Ne Tu, O Dieve!

34. Ateiki, nesvarstykim mes daugiau kartu, patirkime džiaugsmą, būkime savimi, tylintys, unikalūs, atsiskyrę.

35. O vieniši pasaulio miškai Kokiuose rievėse jūs paslėpsite mūsų meilę?

36. Miškas Aukščiausiojo iečių yra vadinamas Naktimi, ir Hadu, ir Rūstybės Diena. Bet Aš esu Jų kapitonas, ir Aš nešu Šią taurę.

37. Nebijokite manęs, su mano ietininkais Jie išnaikins demonus su jų menkutėmis šakėmis. Jūs būsite laisvi.

38. Ak vergai! Jūs neturite valios-jūs nežinote kaip valioti.

39. Taip pat mano iečių muzika bus išsilaisvinimo daina.

40. Dydis paukštis atlėks iš Laimės bedugnės ir nuneš jus šalin kad būtumėte mano taurės nešėjai.

41. Ateiki, O mano Dieve paskutinėje ekstazėje pasiekime Susijungimą su Daugiu.

42. Daiktų tyloje, Jėgų Naktyje, anapus paveldėto Trejybės prakeiksmo, mėgausimės mūsų meile.

43. Mano brangusis mano brangusis šalin, šalin nuo Susirinkimo Įstatymo ir Nušvytimo į Anarchiją ir atsiskyrimo ir Tamsos!

44. Netgi tokioje būsenoje mes privalome slėpti po šydų spindėjimą mūsų Savasties.

45. Mano brangusis! Mano brangusis!

46. O mano Dieve, bet meilė Manyje susprogdina Erdvės ir Laiko pančius. Mano meilė išsilieja tarp tų, kurių meilė nėra meilė.

47. Mano vynas išlietas tiems kurie niekada neragavę skonio vyno.

48. Garai šito apsvaigins juos ir galia mano meilės galinguosius mano vaikus pagimdys nuo jų moterų.

49. Taip! Tikrai be pastangų, be atrankos — ir Balsas atsakė Taip! tebūnie taip.

50. Tuomet aš ieškojau Žodžio Sau Pačiam. Ne, sau pačiam.

51. Ir Žodis O, Tu tatai yra gerai. Nekreipk dėmesio į nieką Aš myliu Tave! Aš myliu Tave!

52. Todėl išsaugojau aš tikėjimą iki pabaigos visko, taip iki pabaigos visko.